Šiaip jeigu jau numatai pavojų, tai jokių būdu nereikia lėtint. Kartą ir man buvo panaši situacija, kai vėlai vakare iš Zatyšių vienas grįžinėjau per Kleboniškio mišką. Jau miškas kaip ir buvo įveiktas, liko 200m iki medinio tilto, kai pamačiau, kad kokie 6-7 vaikinai atsistojo ant kelio taip, kad negalėčiau pravažiuot. Pirma mintis buvo apsisukt ir lėkt atgal, bet supratau, kad kol apsisuksiu, gali ir pasivyt. Tada tiesiog pradėjau mint iš visų jėgų, nes supratau, kad tokiu atveju jau kaip ir nelabai turiu ką prarast, dviračio neteksiu, pats ar taip ar taip busiu sužalotas, žodžiu spėjau įsibegėt maždaug iki 40-45km/val. Kai jie pamatė, kad stabdytis visai nesiruošiu, šiek pradėjo staigiai trauktis, tačiau vairas kliūvo vienam už rankos, girdėjau žiaurų riksmą už nugaros, greitis gan stipriai nukrito ir su sunkiausiomis pavaromis šiaip ne taip įmyniau į tą tiltą. Nuvažiavęs iki gatvęs pamačiau, kad vairas nuo smūgio perkrypo, tačiau ir pats likau sveikas ir dviratį išsaugojau.
Po to atvejo tvirtai apsisprendžiau, kad jaučiant pavojų iš priekyje esančių žmonių niekad nereikia stabdyt, juk net ir jeigu sustosi ir pats viską atiduosi, ne faktas, kad negausi peilio į pašonę. Tad sakyčiau teisingai, Mantai, padarei, kad bent jau nepasidavei ir kovojai iki galo
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
/