Virgio prašymu trumpai parašau.
Iki tol asmeninis rekordas buvo 320 km per 20h Klaipėda-Vilnius su dar senesniu dviračiu irgi vidinėm pavarom. Norėjau pravažiuoti šiame maratone 6*60 km ratus, bet antram-trečiam rate įvyko kažkoks lūžis ir pradėjau važiuoti greičiau. Supratau, kad jei tokį tempą laikysiu, galiu įveikti ir visus 7 ratus. Miegoti jau iš anksto žinojau, kad nemiegosiu. Kad vienas važiuosiu irgi supratau, kai Virgis parašė siūlomą tempą ir grafiką. Dar tikėjaus, kad bus tas berniukas su MTB, bet ar taip ar taip daugiausiai vienas važiuoju tolimas distancijas ir prie važiavimo vienam esu daug labiau pratęs nei prie važiavimo grupėj (nors, aišku, suprantu, kad fiziškai yra lengviau grupėje minti). Dėl pertraukų. Žinojau, kad labai svarbu reguliariai ilsėtis. Turėjau tris taškus, kuriuose stodavau trasoje:
- išvažiavus iš Kriūkų stotelė
- miškas už Pavilkijo (kol šviesu ten stodavau greitai pakelėj prisirinkti žemuogių, veikdavo kaip dopingas
)) paskaitykit knygą apie mūsiškį ultra bėgiką Piotrą Silkiną. Jis bėgdamas kas 5 km pastoviai putino uogas valgo, tai man su žemuogėm buvo labai netikėtas atradimas). Dar truputį nukrypsiu. Pas tą patį Silkiną knygoje radau labai gerą patarimą, kaip reikia išlaikyti motyvaciją darant tą patį per tą patį per tą patį. Piotras yra 1000 mylių bėgimo pasaulio čempionas. Tą 1000 mylių jis nubėgo per 12 parų su kažkiek valandų. Esmė, kad tas mylias reikėjo "rinkti" paprastam stadione, Australijoj. Tai Piotras turėjo tokią artimųjų mantrą ir žinodavo už kurį iš artimųjų dabar bėga ratuką. Nepamenu eiliškumo, bet ten buvo žmona-vaikai-anūkė ir t.t. Tai su šiuo maratonu man gavosi labai panašiai. Kiekvieną didįjį ratą važiavau už vieną brangų žmogų (išskyrus pirmąjį, kuris apskritai apšilimui buvo), tas tikrai įkvėpė ir suteikė daugiau jėgų (o ir minčių pagalvot vienumoj).
- stotelė tik įvažiavus į pagrindinį 140 kelią link Šakių.
Gavosi daug trumpesni sustojimai pagrindinėje "bazėje", nes viskuo puikiai pasirūpino palaikymo komanda (Saule, ačiū tau). Ir viduj buvo labai užsivedęs motoras, kad negaliu atsipalaiduoti, kol nepravažiuosiu tų 400. Netgi pamenu, kad stebėjausi naktį kaip čia kiti namo išvažiavo arba miegot nuėjo
.
Važiuojant 5 ratą, po trumpo sustojimo pradėjo labai skaudėti dešinę koją, tas sutrukdė pravažiuot 7 ratus ir gale teko minti mažuosius, kad surinkti atstumą. Bet padarė ištvermės iššūkį dar sudėtingesnį ir sukėlė daug vidinių diskusijų - ar verta, kokio velnio čia tą sveikatą eikvoju ir t.t.
O smagiausia dalis buvo paskutiniai maži ratukai. Buvo likę 8 (nes 6 dideli yra 360 km, tai dar reikia 8 po 5 km). Keturis šiaip ne taip pravažiavau ir sustojau pailsėti "bazėj". Tada prasidėjo ta smagioji liūtis, mano būsena buvo toks sumišęs drebulys nuo šalčio ir nuovargio su pastoviais smiginėjimais ir išsijunginėjimais. Aprimus lietui, išvažiavau tuos 4 paskutinius praminti. Labai save raminau, kad jau tuoj tuoj viskas pasibaigs, tuoj palįsi po šiltu dušu ir galėsi eiti švarus miegot iki pirmadienio ir myniau. Minu antrą ratą, o tada atlekia Saulė su mašina ir sako: "tau užtenka 2 ratų, organizatoriai skaičiuoja po 61 km didžiuosius". Pamenu, kad nenulipau nuo dviračio, suku ratus aplink mašiną ir kartu skaičiuojam, kad jei skaičiuos po 61, tada man vis tiek reikia įveikti 3 mažus (366 km + 7*5km). Pats buvau išmatavęs pirmą ratą, kad 61,5 km. Saulė nuvažiavo paklaust, kad gal po 61,5 km, o aš supratau, kad net ir tada dar reikia vis tiek +1 km numinti (369 km + 6*5=399 km) ir baiginėdamas mažąjį ratuką pasukau Šakių pusėn ir gerokai ten pavažiavau, kad turėčiau tą 1 km atsargai.
O paskui finišas. Dušas. Lova.
Manau, kad čia tinka ir svarbi priešistorė. Pamenu, kai velomanai pirmą kartą važiavo 400 km, tai apie tai išgirdau radijo reportažą. Labai užskaičiau tada jus visus. Supratau, kad esam artimos sielos. Tik neturėjau nei dviračio tokiam reikalui (ir dabar neturiu), nei maniau, kad sugebėčiau tokiu tempu važiuoti. Tas magiškas skaičius labai suveikė ir šiam maratone. Labai norėjau 400 km ir negaliu pasakyti kodėl.
Ir apskritai sunku yra atsakyti į tą klausimą "kodėl". Nėra čia paprasto atsakymo.
Ir apie dviratį negaliu atsakyti kodėl neturiu plentinio.
Greičiausiai pats svarbiausias suvokimas per ir po maratono buvo, kad aš ir kūnas esu viena. Seniau būdavo, kad "kūnas serga", "kūnas nenori keltis" ir t.t. Dabar pajutau tokią daug didesnę vienybę. "Aš pavargau, bet noriu minti toliau". "Taip, jaučiu, kad man skauda, bet prižadu sau tinkamai pasiilsėti". Tikrai nebuvo maratonas pagal tą posakį "mind over matter". Nenorėjau "įveikti savęs", "pakilti virš skausmo" ir pan. Norėjau toks koks esu ir su pagarba sau ir kūnui, kokį turiu, nuvažiuoti kuo toliau. Ir bent šiai dienai tai man atrodo labai svarbu.
Gavosi netrumpai, bet kad jau paprašė org. komitetas, tai negalėjau neparašyti
.
Sėkmės visiems. Susitiksim dar kur nors!