Laisvalaikio skaitalas - kad linksmiau ant krizės būtų
Išbandęs daug įvairių verslų be ja visi baigėsi nesėkmingai, aš jau buvau beveik nusispjaunąs į verslininko duoną, kaip viena diena netikėtai sužibo toks pasiūlymas, o buvo taip:
Kaip visada su geriausiu savo draugu Urniežiumi sėdėjome Balbieriškio aludėje, alumi ir šlapimu kvepiančioje svetainėje prie savo stalelio, na staleliu koks tūlas pilietis nevadintų ant kelmo užmesto faneros lapo. Skaniai gurkšnodami "Ugnikalnio" alų
mes, vaikydami šūdines muses nuo jau sveikai įraudusių nosių, kalbėjom koks blogas gyvenimas, keikėm supuvusį kapitalizmą ir šlovinom komunizmo rytojų. Pas mus aludėje visi buvo komunistai. Mes šnairuodavom pro aprūkusius aludės langus į šiknius
kapitalistus važinėjančius golpukais ir kitokiu gėriu. Vienu žodžiu buvo eilinė diena kaip į mūsų aludę įvirto visa šlapia Bronelė, tokia nedidukė liesa ilgais susitaršiusiais šiaudų ir utėlių pilnais plaukais, keistai besivartančiom akim, o be ja akys jos buvo išskirtinės tokios didelės ir kiek išvirtusios rodės kad ją kas spaudžia visą laiką.
Mindžiukuodama moliu aplipusiais guminiais ji sustojo prie mūsų vip stalelio. Nusišypsojo, nušvito keli belikę jos dantys mūsų žvairiose bet žvitriose akutėse, sako
ji kimiu balsu mūm: Vyrai turiu prašymą, gal alektra pjungtumėt man, o tai pabodo su žibaline gyvent. Na ji žinojo, kad męs su Unciumi vedėme elektrą Jokūbo vienkiemin. Tik ji nežinojo, kad po to įvykio mes truputį nukentėjom, apdegėm, kurstelėjom ir
aktelėjom. ir ji nežinojo, kad mes už tai šiek tiek sėdėjom Pravėniškių sanatorijoj kaip mes sakydavom.
Žodžiu, aš atsistojau, nusispjoviau pro savo dantų šverplą, pro ją skrepliai lėkdavo du tris metrus jei pamenat iš ankstesnių pasakojimų, trinktelėjau savo liesu bet kietu kumštuku stalan, be ja taip ištaškydamas savo ir Urniežiaus alų ir solidžiai tariau,
apsiimsim Bronele. Šelmiškai išsišiepiau išsipusčiau kaip kalakutas ir tokiu klaikiai klastingu žvilgsniu žiūrėdamas tariau: O kaip skaitysimės, gal sakau ant kūtės po to? Bronelė šiek tiek nuraudo ir sukdama sau pirštą į delną nudelbusi akutes tarė
TAIP. Urniežius iš už stalo subliovė, kad ir jis norėtų, taigi vis tiek kartu dirbsim... Pažadėta buvo ir jam.
Na išėjus Bronelei mes užsisakėm dar ir dar alaus. Po to ėmėm aptarinėti darbų planą. Aš pasiryžau būti darbų vadovu, o Urniežių paskyriau vykdytoju. Urniežius staiga paklausė gan įdomų klausimą: Iš kur gausim laidų? Aš šelmiškai mirktelėjau
jam. Po tos nakties Balbieriškyje dingo visos spygliuotos vielos tvoros. Kaimiečiai gūžčiojo pečiais liūdnai žvelgdami į stypsančius stulpelius be vielų ir kaip visada keikė valdžią.
Mes su Urniežiumi visas vielas jau buvom pasidėję pas Bronelę kieme. Bronelė matydama tokią didžia darbų pradžią spraigė kaip koks žiogas po kiemą. O mes su Urniežiumi jau įsivaizdavom kap duosimės kūtėje su ja... Na sakom kad darbas sektųsi
reikia išlenkti taurelę kitą. Bronelė neliko abejinga tuoj mum ant kelmelio išdygo pilstuko karabitinio rauginto katinuose cocacolos bambalis. Na guviai aptarinėdami darbus mes ištuštinom tą bambalaitį ir ėmėmės Bronelės ūkio elektrifikacijos.
Susukom du vielų galus ir numetėm prie daržinės. Aš paėmiau vieną vielą< Urniežius kitą ir kaip kokie broliai darbštuoliai patraukėm laukais iki artimiausios elektros linijos. Vargais negalais ji buvo pasiekta. Na sakau Urniežiau kelk galus viršun. Urniežius pasiėmė savo vielą ir vikriai it koks barsukas įkopė viršun. Rūpestingai prisuko savo galą prie linijos laido nučiuožė žemėn. Pasiėmęs mano vielą įkopė vėl ir ją besukant nutiko keistas dalykas ko iki šiol sėdėdamas ant medinio gulto ir žvelgdamas pro grotas nesuprantu. Žiūriu kad Urniežius kažkaip keistai ten viršuj kratosi, sakau Urniežėl ar viskas tau ten gerai. Urniežius tik buuu rrr uuuurr kažką veblena. Koojos jo į šonus mataruojasi, vienas guminis nulėkė žiūriu, po to kitas, o jis
tvirtai įsikibes į laidus breiką šoka. Po to žvilgt į Bronelės sodybos pusę,- dega. Ar tikrai patrinu akutes mirkt mirkt akurat dega. rėkiu lipk Urniežiau žemėn gana maivytis bėgam, gaidį raudona Bronelei paleidom, neklius mum natūros, bėgam kol galim. O jis tik brrrr brrr ten viršuj. Žiūriu Bronelė pievom atskuodžia, taip klebensčiuodama keistai paklaikusiom akim, plaukai ir andarokai tik plevėsuoja. Rėkiu: Urniežiau tu kaip nori, o aš bėgu. Brrrrrr ugh brrrrr viršuj. Tik šlumšt staiga Urniežius žemėn, akys stulpe delniukai rūksta, boksininko poza, o Bronelė jau čia pat. Nevilties apimtas rėkiu, Bronel Urniežius jau tavęs laukia pasiruošęs, delnus trina trina, net dūmas ruksta ir dėjau i kojas, bėgu ir atsigrežes matau kaip Bronelė basliu lupa Urniežių ir rėkia:Bestija iskarijote tu, pažiūrėk, ką padarėt, ko guli čia apsiputojęs, nieko negausi, ir nežiūrėk čia tokiom akim. O aš dar greičiau bėgu.
Sulėkė Balbieriškin ir gaisrinės ir greitoji ir palicija. Surado mane palicija aludėj. Sako sėsk elektrike, važiuosim. Kaip atsisėdau tai taip ir po šiai dienai sėdžiu.