Velomanai.lt

Dviračių mėgėjų klubo forumas

Dabar yra 2018-11-16 19:55

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 41 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1, 2, 3
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: Re: Išsikalbėjimas..
StandartinėParašytas: 2009-01-23 01:28 
Atsijungęs
Velomanas
Vartotojo nuotrauka

Užsiregistravo: 2006-08-22 15:22
Pranešimai: 5001
Miestas: Kaunas
Vardas, Pavardė: Linas Vainius
Nežinau, ar šioje temoje tinkamiausia citata "Totalitarinėse visuomenėse susikaupęs pyktis paprastai taip ir išliejamas – vyriausybė dėl visų nuodėmių apkaltina dviratininkus, žydus ar gruzinus."
Čia ne apie dviratininkus, o iš įdomaus Mykolo Katkaus str. "Kad nekiltų pilietinis karas"

Man patiko citata kaip graži iliustracija, kad dviratininkai vis dar gali būti suvokiami kaip visuomenės egzotiška mažuma :-) Nenoriu išvedžioti, straipsnis ne apie tai. Dar prisiminiau daugeliui žinomo Lietuvoje gyvenančio vokiečio Franko Wurft pasakytą frazę, buvusią populiarią hitlerinėje Vokietijoje: "dėl visko kalti žydai, masonai ir dviratininkai" :-)

_________________
http://www.dviratai.lt - varžybos, maratonai, paradai, klubas.
DSK Dviratai-Daistatus naujienos, įdomybės apie dviračius FB
Elektrėnų GX Ralis dviračių maratonas 2018-10-13 d.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Išsikalbėjimas-2
StandartinėParašytas: 2009-01-27 00:42 
Atsijungęs
Velomanas
Vartotojo nuotrauka

Užsiregistravo: 2006-08-22 15:22
Pranešimai: 5001
Miestas: Kaunas
Vardas, Pavardė: Linas Vainius
Paskaičiau ir pagalvojau: kam tas geras dviratis. važinėčiau daugiau, su tuo ką turiu ir nereikėtų jokių "fintikliuškų". Užtat laiko sau daugiau turėčiau ir žemei būtų lengviau :-) Viskas tarsi žinoma, bet nuteikė apmastymams. Mažiausiai paisome akivaizdžių dalykų. Gal sudomins ir jus.

Šaltinis
2009-01-25
O ką Tu darai su savo laiku? (3)

„Daunšifteriai“ tvirtina, kad pirmasis tikras jų idėjos realizuotojas buvo Romos imperatorius Diokletianas. Jis IV amžiuje paliko sostą ir iškeliavo į savo valdas auginti kopūstų. Iš pradžių Romos piliečiai buvo šokiruoti, paskui dar ilgai senatoriai važinėjo pas Diokletianą klausti patarimų ir įkalbinėjo jo grįžti, tačiau imperatorius buvo toks laimingas savo kopūstyne, kad ten liko iki gyvenimo galo.

Šiandieniniai „žemesnių pavarų perjungėjai“ (downshifters) save vadina „paprasto gyvenimo“ (simple living) arba „savanoriško paprastumo“ (voluntary simplicity) propaguotojais: tai gyvenimo būdas, kai didelėmis pajamomis grįstas vartotojiškumas pakeičiamas pasitenkinimu mažesniais finansais, daugiau laiko skiriama mylimiems žmonėms ir mėgstamai veiklai. Judėjimo dalyviai aiškina, kad kuo daugiau pinigų išleidi, tuo ilgiau tenka dirbti, norint juos gauti, vadinasi, mažiau laiko lieka žmonėms, kuriuos myli.

Iš pirmo žvilgsnio idėjos skamba kiek asketiškai, tačiau „daunšifteriai“ toli gražu nėra asketai, jie nevengia nei gyvenimo malonumų, nei patogumų, tačiau kelia logišką klausimą: kurie iš tų „reikalingų“ malonumų mums iš tiesų reikalingi, o ne primesti aplinkos ir suformuoti reklamos? Ar Tau tikrai reikalingas prabangus butas, į kurį ateini tik permiegoti, ir keliasdešimt tūkstančių kainuojanti garso aparatūra, kurios nėra kada įjungti?

Aktyviausiai „daunšiftingas“ įsisiūbavo JAV — vartotojiškos kultūros šventovėje. Ir tai nebuvo kelių iliuziškai nusiteikusių asmenų pakriki pašūkavimai: įsteigtos organizacijos, rašyti ir teberašomi straipsniai bei knygos (pvz., P. C. Whybrowo darbas iškalbingu pavadinimu „Amerikietiška manija — kai „daugiau“
nebepakanka“ („American Mania — When More is Not Enough“), „daunšiftingo“ reiškinys analizuojamas ekonominiu, psichologiniu, sociologiniu ir medicininiu požiūriu. Dar didesnę šalininkų auditoriją „paprasto gyvenimo“ propaguotojai pritraukė po pasaulį apėmusios „žalumo“ bangos: juk viena iš „daunšiftingo“ sąlygų yra gyventi kuo ekologiškiau. Pavyzdžiui, atsisakydamas kelionės į Egiptą (na tai kas, kad visi kaimynai skrido, tai dar ne priežastis skristi ir Tau) sutaupai ne tik savo pinigus, bet ir neeikvoji gamtinių resursų. Jei atsiras šimtas mąstančių taip kaip Tu, žiūrėk, jau ir sutaupote vieną lėktuvo reisą.

1972 m. įvykusi Jungtinių Tautų konferencija žymi naujo ekonominio judėjimo pradžią, kurį savo darbe apibrėžė Jamesas Robertsonas: svarbiausia nuosaikumo sąlyga yra visuotinis perėjimas nuo pastangų didinti pajamas prie pastangų mažinti išlaidas. J. Robertsonas Europos Komisijai pateikė savo darbo santrauką, kurioje pabrėžė esminius šios ekonomikos principus:

Sistemiškas laisvės žmonėms suteikimas, o ne jų priklausomybės didinimas, yra į žmones orientuoto vystymosi pagrindas.
Sistemiška resursų ir aplinkos apsauga yra pamatinė nuosaikaus vystymosi sąlyga.
Perėjimas nuo modelio „tautų gerovė“ prie „vieno pasaulio“ modelio, nuo šiandieninės tarptautinės ekonomikos prie ekologiškai nuosaikios, decentralizuotos, daugialypės pasaulinės sistemos.
Dėmesys ne tik kiekybei, bet ir kokybei.

Tikras „daunšifteris“ nebūtinai privalo parduoti namus, atsisakyti buvusio gyvenimo ir pelenais barstydamasis galvą išeiti sodinti bulvių ir valgyti ekologiškų, paties išaugintų salotų atokiame Akmenės rajono užkampyje. Pakanka sąmoningai atsisakyti aukštesnių pareigų ir rinktis žemesnes, keliančias mažiau streso ar reikalaujančias mažiau darbo valandų. Kiti iš sparčiu tempu lekiančio miesto su jo nuodingu oru, kilometrinėmis automobilių spūstimis ir išprotėjusiu gyvenimo tempu persikelia į provinciją arba savo butą senamiestyje išnuomoja ir išsikelia gyventi į Dzūkijos vienkiemį. Svarbiausia sąlyga yra suvokimas, kad „daunšiftingas“ — ne bėgimas nuo problemų ar nemalonios aplinkos. Tai savanoriško paprastumo filosofija, sąmoningas išėjimas iš vartotojiškų lenktynių, sekimas paskui savo svajones ir tikruosius troškimus, o ne tuos, kuriuos mums perša reklama ar visuomenės nuomonė (neretai irgi suformuota tos pačios reklamos). Amerikiečiai savo nepaliaujamą turto vaikymąsi ironiškai vadina „žiurkių lenktynėmis“, tačiau, kaip sakė aktorė Lily Tomlin, „bėda ta, kad net laimėjęs „žiurkių lenktynes“ tu vis tiek lieki žiurke“.

Tapti „daunšifteriais“ pastūmėja skirtingos paskatos: vienas dūsta nuo nesibaigiančios nemigos ir žudančio streso, tad, numojęs ranka į pinigus, pasitraukia rūpindamasis savo sveikata. Kitas nori daugiau laiko skirti mylimiems žmonėms, todėl keičia gyvenimo būdą, trečius susimąstyti priverčia sukrečiantis draugų ar pažįstamų likimas, kai nuo infarkto nuosavos jachtos denyje miršta 35-mečiai.

Tuomet žmogus sėda ir rimtai pergalvoja, ko norėtų iš gyvenimo arba su kuo daugiau nebenorėtų susidurti, o gal sudaro sąrašą vietų, kurias norėtų aplankyti, ir leidžiasi į kelionę. Pavyzdžiui, ne vieną „daunšifterį“ tarsi magnetas traukia Azija, ypač Pietryčių ir Pietinė: gal dėl to, kad ten — visai kitas gyvenimo tikslo suvokimas, ten gimė budizmas, ten tūkstantmečius gyventa atmetant materialiuosius turtus, ten nieko nenustebinsi pasakęs, kad viską metei dėl galimybės mėgautis šiuo pasauliu.

Žinoma, ne kiekvienas „daunšifteris“ sugebėjo tiek „užkalti“, kad galėtų kelti į namuką jūros pakrantėje ir likusias dienas gyventi nesirūpindamas pragyvenimo lėšomis. Tačiau kuris ieško būdų, tas randa: vienas investuoja santaupas, kitas imasi smulkaus, širdžiai mielo verslo (pavyzdžiui, kokioje egzotiškoje salelėje tampa nardymo instruktoriumi), rašo knygas, tapo paveikslus arba verčiasi fotomedžiokle. Kitaip sakant, „daunšifteris“ visam ar ilgam laikui dingsta iš šurmuliuojančio pasaulio ir kaip jaunas mėnulis pasirodo vien tam, kad patikrintų kompanijos reikalus, pratęstų nuomos sutartis, atiduotų medžiagą ar pakonsultuotų klientą.

Apskritai ne pinigai yra „daunšiftingo“ esmė, o vartojimo mažinimas. Kuo mažiau suvartoji, tuo mažiau reikia lėšų, tuo mažiau tenka plėšytis tas lėšas uždirbant. Štai kodėl „daunšiftingas“ nėra vien pralobusiųjų prerogatyva — juo sėkmingai naudojasi ir vidutinio sluoksnio atstovai, dalydamiesi praktiškais patarimais, kaip dar efektyviau pasipriešinti visuomenę persmelkusiam vartotojiškumui. „Daunšiftingas“ siūlo nuo režimo „dar“ pereiti į režimą „pakanka“ ir suvokti, kad laimei daug nereikia. O svarbiausia, nereikia per daug.

Tačiau reikia pasakyti, kad ne visi nori ir gali viską metę per dienas ganyti debesis ir skaityti knygas. Veikliems žmonėms, netgi persisotinusiems miesto šurmulio, vis tiek išlieka poreikis veikti. Tik toji veikla gali būti visai kitokia: miela širdžiai, prasminga bendruomenei, kurioje gyveni, minimaliai stresinė ir maksimaliai maloni.

Lygiai taip pat ne visi lieka patenkinti sumažėjusiomis pajamomis ir „apkarpytu“ gyvenimo būdu: buvo ir bus „daunšifterių“, kurie po kiek laiko atsitokėja ir ima ilgėtis audringo megapolio, kultūrinio gyvenimo, galų gale kraujagyslėse siaučiančio adrenalino ir daugialypio bendravimo. Atliktos apklausos rodo, kad maždaug trečdalis „daunšifterių“ yra patenkinti savo naująja padėtimi, trečdalis permainas vertina pozityviai, tačiau gailisi dėl sumažėjusių pajamų, 16 proc. graužiasi netekę geros algos, o 7 proc. gyvenimo permainomis yra nepatenkinti.


„Daunšifterio“ abėcėlė

Amerikos ir Didžiosios Britanijos lėtesnio gyvenimo propaguotojai susižavėjusiems šia filosofija siūlo devynis punktus „pradedantiesiems“, esą padėsiančių geriau suprasti tai, kas Tavęs laukia. Na, siūlymas auginti vištas mus prajuokino, bet atsikratyti nereikalingo šlamšto reikėtų netgi didžiausiam karjeristui, nė negalvojančiam apie „pavarų žeminimą“.
Suvaldyk finansus. Tai reiškia: kontroliuok savo išlaidas. Pirmiausia siūloma peržiūrėti savaitės išlaidas ir pamėginti atsisakyti trijų dalykų, kurie Tau atrodo mažiausiai reikalingi. Kitą savaitę atsisakyk dar trijų. Ir taip mažink tol, kol pats nuspręsi, jog jau gana.
Išmok gyventi pigiai. Siūloma rinktis tai, kas padeda taupyti: pigesnius rūbus, mažiau elektros vartojančias lemputes, skalbinius džiovinti ne energiją ryjančiose džiovyklėse, o lauke, atsisakyti brangesnių pusfabrikačių ar valgymo baruose, o gamintis maistą pačiam ir t. t.
Išnešk iš namų nereikalingą šlamštą. Tokių šlamštukų pilni net skurdžiai gyvenančio XXI amžiaus piliečio namai. Jau nekalbant apie daiktus, kurių Tau kažkada reikėjo, o dabar jie dėl vienų ar kitų priežasčių tik renka dulkes. Atduok juos! Padovanok! Paieškok internete „Freecycle“ tinklo atstovų — tegul Tavo šlamštas kam nors tampa naudingu atradimu.
Auginkis savo maistą. Viena iš „daunšifterių“ idėjų yra terminas „maisto mylia“ (foodmile), kuris pabrėžia, kaip svarbu, kad maistas būtų vietinės kilmės, o ne atvežtas iš kitų šalių. Svarbiausia čia ne tik remti vietinius augintojus, sudaryti konkurenciją didžiųjų prekybos centrų monopolijai, bet ir tausoti gamtos išteklius, reikalingus maistui transportuoti tolimus atstumus. O idealiausias atvejis, jei reikalingas daržoves ir vaisius sugebi išsiauginti pats. Idėja ypač populiari JAV ir Didžiojoje Britanijoje: didmiesčių gyventojams siūloma tiesiog ant palangės auginti salotų ar svogūnų laiškus ir prisidėti jei ne prie savo piniginės turinio, tai bent prie pasaulio ekologijos išsaugojimo.
Peržiūrėk savo darbotvarkę. Svarbiausias dalykas: galbūt bent kelias dienas per savaitę darbus gali atlikti namuose, nevykdamas į darbą?
Paragauk kaimo gyvenimo. Kaimo turizmo sodyba čia greičiausiai nepadės, matyt, teks prašytis pas kokius gimines. „Paprasto gyvenimo“ sekėjai pabrėžia, kad neturėtum su meškere kiurksoti ant kranto ar su laikraščiu suptis prie krosnies, o pamėginti pajusti kaimo buities kasdienybę.
Augink vištas. Svarbiausias argumentas — švieži, paties išaugintų paukščių dedami kiaušiniai. Dar priduriama, esą vištos kažkokiu būdu suteikia dvasinės ramybės ir padeda atsipalaiduoti. Hm...
Įvertink „prieš“ ir „už“. Dažniausi „už“: daugiau laiko šeimai, mažiau streso, jokio važinėjimo į darbą ir iš jo, daugiau pasitenkinimo savimi. Dažniausi „prieš“: izoliacija, sunkesnis fizinis darbas, gyvenimas tenkinantis kuklesnėmis pajamomis. Išklausyk kitų šeimos narių nuomonę.

_________________
http://www.dviratai.lt - varžybos, maratonai, paradai, klubas.
DSK Dviratai-Daistatus naujienos, įdomybės apie dviračius FB
Elektrėnų GX Ralis dviračių maratonas 2018-10-13 d.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Išsikalbėjimas-2
StandartinėParašytas: 2009-01-28 21:58 
Atsijungęs
Velomanas
Vartotojo nuotrauka

Užsiregistravo: 2006-09-06 10:17
Pranešimai: 122
Miestas: Kaunas
Vardas, Pavardė: Aušra
Uždaviau sau klausimą: ar geriau buvo būti studentu ir neturėti pinigų, bet turėti daug gražaus laiko, ar būti dirbančiuoju, turėti pinigų, bet neturėti laiko? O ką veikčiau, jei nebūtų tokio didelio gyvenimo tempo? Nežinau. Tai gal savo nežinojimą ir kompensuoju žiurkių lenktynėse? Ne vartojimas turbūt čia kaltas. Jis atsiranda tik po to, kad dėl nežinojimo dirbi, atsiranda pingų, o kadangi ir toliau nežinai, tai ir prasideda vartojimas. Gal reikia spyrio į užpakalį. Kaip sakė vienas politikas, tai geriausias postūmis į priekį. Tada viską pervertini iš naujo. Turbūt dar neradau savęs :(


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Išsikalbėjimas-2
StandartinėParašytas: 2009-01-28 22:05 
Atsijungęs
Velomanas
Vartotojo nuotrauka

Užsiregistravo: 2007-05-31 00:18
Pranešimai: 3727
Miestas: Kaunas
Užsidirbi pinigų ir išvažiuoji į kelionę dviračiu aplink pasaulį (arba bent pusę) :)

_________________
hydratrail.lt


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Išsikalbėjimas-2
StandartinėParašytas: 2009-01-28 22:14 
Atsijungęs
Velomanas
Vartotojo nuotrauka

Užsiregistravo: 2006-09-06 10:17
Pranešimai: 122
Miestas: Kaunas
Vardas, Pavardė: Aušra
Čia mano žydra svajonė. Bet tam reikia nemažai pinigų, užsispyrimo ir nebijoti ateities. Tai va visi punktai man ir netinka :|


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Išsikalbėjimas-2
StandartinėParašytas: 2009-01-28 22:23 
Atsijungęs
Velomanas
Vartotojo nuotrauka

Užsiregistravo: 2007-05-31 00:18
Pranešimai: 3727
Miestas: Kaunas
Parduodi viską, įskaintant nekilnojamą turtą (atiduodi paskolas :lol:) ir važiuoji už tuos pinigus :)

_________________
hydratrail.lt


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Išsikalbėjimas-2
StandartinėParašytas: 2009-01-28 23:32 
Atsijungęs
Vartotojo nuotrauka

Užsiregistravo: 2008-08-02 16:32
Pranešimai: 2276
Miestas: Kaunas
Vardas, Pavardė: Giedrius.S
Kai neturi kas tave laiko tam mieste tai taip ir reikėtų pabandyti, bet kai turi šeimą ar vaikų ar tai ir tai, labai jau miglotai atrodo ši svajonė. Bet svajoti juk niekas nedraudžia ;)


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Išsikalbėjimas-2
StandartinėParašytas: 2009-01-28 23:38 
Atsijungęs
Velomanas
Vartotojo nuotrauka

Užsiregistravo: 2006-08-22 12:31
Pranešimai: 518
Miestas: Kaunas- Monciškės
Skype: sige90
visiskai nemiglotai :) tiesiog reik neskubet ir laiku susideliot prioritetus.

_________________
tris kart pasukt į dešinę, tas pats, kas vieną kart į kairę...


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Išsikalbėjimas..
StandartinėParašytas: 2010-01-20 14:13 
Atsijungęs
Velomanas

Užsiregistravo: 2007-08-15 10:51
Pranešimai: 1681
Miestas: Kaunas
Skype: samblia
Vardas, Pavardė: Saulius
KELIONĖ Į RYGĄ


...Jei kam ir lemta gyvenime apsišikti, tegul tai įvyksta ne nuo silkės su pienu, o nuo eršketo su slyvomis...Žydiška išmintis


Aš gi apsišikau nuo karšto rūkymo strimelių ir latviškos „Gotinos“ .
Atsimenat tuos legendinius saldainius? Galėdavai vienu prisėdimu kilogramą suvalgyti. Yra ir dabar tų „karvyčių“ pirkti, tačiau jos kažkokios išsigimusios: su riešutais, kondensuoto pieno skonio, su kakava, vanilės skonio – trūksta tik su ženšeniu...

Michailas Zoščenka 1922 metais parašė apsakymą „Keleivis“. Jame pagrindiniam herojui draugas geležinkelietis padovanoja nemokamą bilietą bendrame vagone, maršrutu Leningradas-Maskva-Leningradas. Žmogelis neturi nei giminių, nei pažįstamų Maskvoj, jokių reikalų – tačiau juk duoda bilietą dykai!
Ir jis važiuoja. Nuvažiavus porą šimtų kilometrų, žvėriškai užsinori valgyti, bet neturi pinigų. Sausakimšam vagone sėdi iš krašto, nori nusnūsti, tačiau bijo, kad užmigęs nuvirs žemėn, todėl prašo kitų keleivių, kad priimtų į vidurį ir suspaustų iš šonų. Tačiau keleiviams nė motais jo problemos – kiekvienas turi savų.Tada jis užlipa ant viršutinės bagažo lentynos ir ten užmiega. Traukinys netikėtai stabdo, jis nulekia žemyn, per stebuklą vos nenusisukdamas sprando. Aplamdytas ir išbadėjęs atvažiuoja į Maskvą, išlipa į peroną, atsigeria virinto vandens iš bako, pavaikšto po stotį ir lipa atgal.
Dar po paros visiškai nusikamavęs grįžta į Leningradą, stotyje dar kartą atsigeria vandens ir svirduliuodamas traukia namo.
Sulaukęs penkiolikos metų, į panašią avantiūrą įsivėliau ir aš.

Mano teta Marytė iš Jonavos su savo pussesere Valentina nusprendė nuvažiuoti į Rygą apsipirkti, prasiblaškyti. Kadangi autobusas važiavo iš Kauno anksti ryte, jos atvyko pas mus iš vakaro, pernakvoti.
Aš tuo tarpu slampinėjau po namus, nežinodamas ko griebtis: buvo vasaros atostogos, kieme - nei gyvos dvasios, ką tik baigiau skaityti knygą ir naujos neturėjau.
Tetai manęs pagailo:
- Ko tu čia slampinėji, lyg dūšia be vietos, važiuok rytoj su mumis į Rygą, prasiblaškysi šiek tiek... Aš užmokėsiu už bilietą...
Motina padejavo, tačiau davė kelionei tris rublius ir mes anksti ryte išvažiavome...

Rygoje moterys tuoj puolė į parduotuves, pradėjo apžiūrinėti audinius, siūlus, basutes, skareles, liemenėles ir sijonus, žodžiu – viską, kas moterims taip svarbu ir teikia džiaugsmą. Po pusę valandos aptarinėdavo kiekvieną daiktą ir svarstydavo, ar tinka spalvos, raštai ir panašiai.
Buvau priverstas slankioti joms iš paskos, tąsyti prikrautus krepšius ir klausytis tų begalinių moteriškų tauškalų.
Galiausiai nuėjome į kažkokią pigią valgyklą užkąsti. Buvau jaunas, tvirtas vyrukas, apetitu tikrai nesiskundžiau, todėl kirtau nesikuklindamas. Tetos sėkmingai apsipirko, buvo smagios ir atsipalaidavusios - tarškėjo be perstojo.
Marytė buvo labai geros širdies – todėl ją giminėje visi ir vadindavo mažybiniu vardu – tačiau turėjo gana šaižų balsą ir jos intonacijos visada būdavo šiek tiek kilstelėtos: nepažįstantis jos žmogus galėdavo pagalvoti, kad ji nuolat pyksta ir barasi.
Jei ji džiaugdavosi – kvatodavo visu balsu, susilenkusi pratisai kvykdavo ir plodavo ranka sau per kelį, iš akių trykšdavo ašaros. Net menkiausias dalykas galėdavo ją nustebinti ir ji visa savo povyza simbolizuodavo PATĮ NUSTEBIMĄ: antakiai pakelti lanku, akutės išpūstos, šiek tiek prasižiojusi, veido išraiška – iškilmingai susikaupusi. Ji linguodavo į šonus, pridėdavo delną prie burnos ir susimąsčiusiu balsu nutęsdavo:“ Matka Boska Czestochowa , ale kaip greit rudenį temsta“...

Iki autobuso išvykimo dar buvo likę keletas valandų ir mes patraukėme į maisto parduotuves nupirkti latviškų skanėstų. Savo tris turimus rublius investavau į karštai rūkytas strimeles ir „Karvutę“.
Kol nuėjome iki autobusų stoties, aš jau vėl praalkau, žinot – jaunas, augantis organizmas... Stotyje atsisėdęs ant suoliuko, išsitraukiau strimelę ir kaip mat sušveičiau. Žuvis man pasirodė be galo skani, kvapni ir aromatinga - sudorojau dar vieną. Užgėriau Marytės limonadu.
Saulutė maloniai kaitino, balose turškėsi balandžiai ir ėmė malonus snaudulys. Pasaulis atrodė gražus ir idealiai sutvarkytas, tačiau kažko trūko... Supratau, kad tas „kažkas“ galėtų būti keli saldainiai iš namiškiams skirtų lauktuvių.
Tai ir buvo trūkstamas ingredientas mano virškinimo sistemai, kurioje velniai jau rengėsi virti smalą...

Autobusas buvo naujoviškas baltai-raudonas „Ikarus 250“ – tokius Vilniaus Autobusų Parkas įsigijo tik 1975 metais. Jis turėjo plačius langus, erdvų saloną, pro priekinį stiklą atsiverdavo plati panorama. Moderni, tiems laikams be galo prabangi transporto priemonė. Tačiau naujiems autobusams trūko kažkokios paslapties, žavesio, dvasios...
Ar pamenate „Ikarus 55 Lux“, gamintus iki 1972 metų? Liaudis juos vadino „raketomis“, „cigarais“, dėl aptakios, aerodinaminės formos. Man asmeniškai jie priminė lokomotyvą: aptakus priekis, apvali lempa viršuje, ant priekio pritaisyti metaliniai, stilizuoti sparnai. Nudažytas gelsvai-raudonai, jis buvo grakštus ir aristokratiškas. Autobuso galas buvo atsikišęs, turėjo masyvias groteles, dengiančias dyzelinį variklį. Šis autobusas išvystydavo tiems laikams negirdėtą 100 km/h greitį.
Ir tėvo, ir motinos sesuo gyveno Jonavoje, todėl mes ten gana dažnai lankydavomės. Šiaip „cigaras“ važinėdavo ilgesniais tarpmiestiniais maršrutais: „Kaunas –Utena –Kaunas“ ir Jonavoje nestodavo, tačiau kartais, kai būdavo laisvų vietų, užsukdavo paimti papildomų keleivių.
Dar dabar prisimenu, su kokiu vaikišku susižavėjimu ir jauduliu žvelgdavau į tą agresyvios ir aptakios formos autobusą – lyg kokį plėšrūną, netikėtai įsukantį į Jonavos autobusų stotį.
Prie „Kauno“ krypties stotelės laukdavome paprasto LAZ , turėdavusio mus pargabenti namo, tačiau retkarčiais vakaro žibintų šviesoje pasirodydavo jis - lyg siurrealistinis traukinys, pasiruošęs tave nugabenti į nežinomus ir paslaptingus kraštus. Ir nors kelionė iki Kauno be sustojimų trukdavo tik 25-30 minučių, visada jausdavausi pakylėtas ir truputėlį apsvaigęs – lyg grįžčiau iš kelionės aplink pasaulį...

...Autobusas buvo pilnas, visos sėdimos vietos užimtos ir tarpe tarp sėdynių eilių dar stovėjo žmonės: įprastas tiems laikams vaizdelis - vairuotojai taip užsidirbdavo papildomai pinigų, nors pagal taisykles tarpmiestiniuose reisuose stovinčių keleivių negalėjo būti išvis.
Mes gavome vietas pačiame gale: tetos atsisėdo paskutinėje kairės pusės dvivietėje sėdynėje, o aš įsitaisiau galinėje eilėje - tuoj už jų. Gale buvo ištisinis krėslas, kuris talpindavo 5 žmones.
Šalia manęs įsitaisė apkūni moteriškė, vilkinti perkeline suknele, laikanti didelį krepšį ant kelių. Kartu vyko ir jos vyras, liesas, užguitas dėdulis, kuris įsitaisęs tuoj nusiėmė kariško tipo kepurę su snapeliu.
Pasirodo, kad jis maskavo plikę, užšukuodamas iš šono užaugintus ilgus plaukus. Nuėmus kepurę, tos sruogos pakilo ir nusviro palei ausį į priešingą pusę. Panašiai nutikdavo Tbilisio „Dinamo“ krepšininkui Bičiašviliui, kai jis greitai lakstydavo po aikštę.
Dėdulis taip ir būtų sėdėjęs, tačiau boba žvilgtelėjo į jį, bakstelėjo alkūne ir sukomandavo:
- Kas čia dabar, susitvarkyk savo fikusą!
Kaimynė nepatiko man iškart: negana to, kad ji veikiai be ceremonijų perkėlė pusę krepšio ant mano kelių, ji dar ir dvokė prakaitu, o ant smakro puikavosi bjaurus apgamas, apžėlęs šiurkščiais šeriais.
Kalbėjo ji garsiai ir valdingai ir vis reikalaudavo, kad vyras jai pritartų:
- Nu, a ne tiesą sakau, Povilai? Ta kalė visai suįžūlėjo ir greitai iš vargšo Petro išmelš paskutinius pinigus! O tada pames jį – a ne tiesą sakau?
Povilas krenkštė ir baugščiai linksėjo galva.
Nusukęs nosį į šalį jau rengiausi nusnūsti, kai mane užklupo pirmasis sąrėmis: visiškai nepasiruošusį, autobusui dar vingiuojant Rygos priemiesčiais: snaudulys akimirksniu dingo, smilkinius išmušė prakaitas, pilvą perrėžė aštrus skausmas ir atrodė, kad į užpakalį kažkas įgrūdo įkaitintą vinį. Kiekvienas krestelėjimas buvo skausmingas, o čia dar kaip tyčia pasitaikė akmenimis grįstas kelio ruožas. Kilo nenumaldomas noras pirstelėti ir išleisti susikaupusias dujas (ką ir būčiau padaręs, nepaisydamas greta sėdinčios tetulės smerkiančių bei kaltinančių pastabų), tačiau kažkaip instinktyviai suvokiau, kad išeitų gerokai daugiau, negu tas nekaltas dujų slėgio sureguliavimas.
Tyliai sudejavęs konvulsiškai suspaudžiau šlaunis, pasilenkiau į priekį ir dusliu balsu paklausiau Marytės:
- Kada sekantis sustojimas?
Atsisukusi ji pamatė mano kančios iškreiptą veidą :
- Vaje, vaike, koks tu išbalęs, kas nutiko?! – skardžiu balsu sutrimitavo teta.
Į mane kaip mat sužiuro bent dešimt porų akių – lyg būčiau arabiškos išvaizdos keleivis, šiomis dienomis Tarptautiniame Frankfurto Aerouoste paprašęs kitų keleivių trumpam pasaugoti lagaminą.
„Vienintelis dalykas, ko žmonės iš tikrųjų turėtų bijoti – tai pačios baimės, pačio bevardės, neturinčios priežasties ir nevaldomos fobijos mechanizmo“, - su kartėliu pagalvojau, matydamas tuos įtarius ir nedraugiškus žvilgsnius, - „įdomu, ar yra sukurtas „fobijos būti apšiktam“ pavadinimas“?
Toje sunkių ir nepatiklių žvilgsnių aplinkoje aš negalėjau jai nusakyti visos situacijos rimtumo, todėl neaiškiai sumurmėjau, kad mane užsupo ir truputėlį pykina.
- Užsupo? – nepatikliai perklausė giminaitė.
Dar turėjau jėgų pajuokauti:
- Aha, ilgu supimu man pakenkė - įsiūbavo viduje bangas...
-A, tai nieko, greit praeis, - nerūpestingai numojo ranka Marytė.
„Tik ne po strimelės su „karvute“, pagalvojau...
Padėtis buvo beviltiška: tais laikais vairuotojas buvo Dievas ir Caras viename asmenyje ir žmonės nedrįsdavo prašyti sustoti nenumatytose vietose. Be to, autobusas buvo sausakimšas, o durys – tik priekyje.
Supratau, kad mūšis „dėl švarių apatinių“ tik prasideda ir kad jis bus be galo alinantis ir sunkus.

Pirmas sustojimas – Kekava, 19 km nuo Rygos.
Lyg pro miglą pamenu, kaip kenčiau baisius pilvo spazmus, prakaitas žliaugė kibirais ir marškinių nugara kiaurai perdrėko.
- Stovėsime 5 minutes! – garsiai pranešė vairuotojas.
Vargais negalais prasibroviau pro žmones ir nulėkiau už autobusų stoties pastato: ten buvo tualetas.
Viduje radau dvi kabinas. Kaip ir įprasta, vietoj unitazų grindyse buvo padarytos įdubos, su dviem pėdos formos paaukštinimais. Ties užpakaliu būdavo skylė išmatoms kristi. Patraukus už ilgos virvelės, vanduo iš palubėje įtaisyto bakelio vamzdžiu krisdavo žemyn ir iš čiaupo formos žiočių nuplaudavo turinį. Tačiau kadangi skylė būdavo skirta tik kakučio surinkimui – atsitūpus pimpalas „žiūrėdavo“ į priekį – tai vandens srautas dar būdavo nukreipiamas ir į lovį aplink „pėdas“, šlapimo nuplovimui.
Srautas būdavo padalinamas į dvi dalis ir įdubos kraštais atšniokšdavo į priekį: čia abi srovės susidurdavo tupinčiajam tiesiai po nosim, suputodavo, suburbuliuodavo ir vėl susijungusi tėkmė vidurine lovio dalimi tarp pėdų nugarmėdavo kiaurymėn.
Skylė būdavo gana nedidelė ir nelabai taiklus šaulys dažnai į ją nepataikydavo - tuo labiau, jeigu dar viduriai būdavo paleisti.
Vanduo iš palubės atskriedavo baisia jėga, pagriebdavo nuo skylės kraštų šūdą, atnešdavo į priekį ir tėkšdavo tiesiai snukin. Todėl dažnas nerizikuodavo ir nenuleisdavo savo „kūrinio“ išvis.
Taigi, pravėręs duris radau keletą nenuleistų „tortų“, baisi smarvė akimirksniu užrietė nosį.
Tačiau situacija buvo kritinė, aš pajėgiau judėti pirmyn tik pritūpęs, suspaudęs kelius, lyg skeveldra sužeistas kareivis II Pasaulinio Karo metu.
Įslinkau kabinon ir tik valios pastangomis susilaikiau tuoj pat neapsitriedęs – dar iškovojau kelias sekundes nusimauti kelnėms.
Driokstelėjau lyg per Tarybinės Armijos ir Karinio Jūrų Laivyno dienos minėjimo paradą Kremliuje.
Net ir tais laikais filmuose būdavo pseudo sekso scenų, kai vyras su moterim griūdavo į lovą, kamera davatkiškai nukrypdavo į šoną, grodavo lyrinė muzika, leidžianti suprasti, kad TAI vyksta.
PO TO herojai paprastai atsiguldavo ant nugaros, atsipalaiduodavo, palaimingai šypsodavosi, užsirūkydavo ir pūsdavo dūmus į lubas.
Kaip ir aš, jie būdavo nusikamavę, nuo prakaito sulipusiais plaukais, tačiau be galo laimingi. Skirtumas gal buvo tik toks, kad jiems nereikėdavo popieriaus. Man tuo tarpu jis būtų labai pravertęs – netgi skiautelė latviškos „Komjaunimo tiesos“.
Deja, Kekavos autobusų stoties prabangiame tualete popieriaus nebuvo. Jau ruošiausi su nuleistomis kelnėmis ir atkištu užpakaliu išstypčioti iš kabinos ir paieškoti ko nors tinkamo, kai į tualeto bendrą patalpą kažkas įėjo.
Spąstai užsitrenkė. Penkios minutės jau ėjo į pabaigą ir mane apėmė panika: autobusas šikančių nelaukia!
Staiga prisiminiau, kad kišenėje turiu nosinę – tais laikais nosinė buvo gero tono ženklas – netgi suglamžyta ir prisnargliuota. Nugara atsirėmiau į sieną ir kiek galėdamas ištiesiau dubenį į priekį – kad galėčiau įkišti ranką į kišenę.
Baisu ir pagalvoti, kas būtų nutikę, jei koja slystelėtų, tačiau šį kartą laimė nuo manęs nenusigręžė.
Buvo be galo gaila palikti čia nosinę, tačiau nesiryžau jos grūsti atgal į kišenę.
Pakišau rankas po čiaupu ir žaibo greitumu nulėkiau prie autobuso. Vairuotojas piktai mane nužvelgė ir kažką priekaištingai sumurmėjo.
Jau braudamasis per minią į autobuso galą, kažkur vidurkely sustojau, lyg įkastas: mane pasiekė antrasis impulsas, kuris buvo toks pats galingas ir netikėtas, kaip ir pirmasis.
Aiktelėjęs sustingau ir išsitiesiau, lyg mietą prarijęs. Jaučiausi, lyg būčiau įtrūkęs stiklinis indas, galintis subyrėti nuo menkiausio krustelėjimo.
- Tai ar eisi, ar rymosi svajingai, man ant kojos užlipęs? – piktai paklausė kažkokia moteriškė.
Jau gręžiausi atgal, norėdamas lėkti į išganingąjį Kekavos šikinyką, kai autobusas staiga truktelėjo ir pajudėjo.
Moteriškė neišlaikė pusiausvyros ir kumštelėjo alkūne man į pilvą. Nevalingai nusiperdžiau. Garsas buvo toks, lyg pievoje myktų ištroškusi karvė. Ponia apstulbusi pakėlė į mane akis:
- Čia dabar kas per kiaulystė?!
Išėjusios dujos akimirksniu atleido pilvą ir aš vėl atgavau galimybę judėti. Normaliomis aplinkybėmis būčiau sudegęs iš gėdos, tačiau dabar be galo džiaugiausi, kad neapsikakojau, todėl tik numojau ranka ir spraudžiausi toliau.
Tetulė su plaukuota karpa ant smakro jau buvo pasidėjusi pintinę ant mano sėdynės ir dabar nepatenkinta, krenkšdama ją bandė nukelti. Pintinėje pamačiau suglamžytą laikraštį ir iškart galantiškai pasisiūliau palaikyti ją ant kelių. Ponia jau palankiau nužvelgė mane ir maloningai sutiko.
Marytė atsisuko ir greitakalbe sutarškėjo:
- Kur buvai dingęs?! Mes jau prašėme vairuotojo palaukti!
Pasilenkęs per pintinę, kiek įmanoma tyliau jai sušnypščiau:
- Totaliai paleido vidurius...
Kažkodėl ši žinia Marytei pasirodė juokinga, ji sukikeno, kumštelėjo snaudžiančiai Valentinai į šoną ir užriko:
- Valia, ar žinai, Dainius apsi... – tuo metu vairuotojas kaip tik užvedė variklį ir dyzeliukas užriaumojo, neleisdamas pusei autobuso išgirsti šios svarbios naujienos.
Autobusas pajudėjo. Deja, beveik tuo pat metu mano pilve vėl pradėjo suktis girnos. Stengiausi apie tai negalvoti, bandžiau netgi apgauti organizmą ir apsimesti miegančiu, tačiau tai nepadėjo: spaudimas iš vidaus sustiprėdavo su kiekvienu krestelėjimu, bangos tai ateidavo, tai nuslūgdavo, tačiau niekada nepaliko manęs ramybėje.
Akies kampučiu dirstelėjau į kaimynę: ji miegojo, užvertus galvą, plačiai prasižiojusi. Kaire ranka iš pintinės ištraukiau laikraštį ir skubiai susigrūdau marškinių užantin.
Spazmai po kiek laiko tapo kitokie: jie tapo retesni, tačiau aštresni – lyg strimelės, valgyklos guliašas ir „karvutė“ būtų susitarę žūtbūt ištrūkti laisvėn. Nepavykus išsiveržti, jos trumpam atsitraukdavo, pergrupuodavo jėgas ir vėl kildavo atakon.
Po antros šturmo bangos supratau, kad trečiosios neatlaikysiu, tačiau tuo metu autobusas jau įvažiavo į Iecavą, sekančią maršrute numatytą sustojimo vietą.
Skubiai atsistojau, pastačiau pintinę miegančiai šeimininkei ant kelių ir pradėjau brautis link išėjimo.
Trečioji banga užklupo, autobusui jau sukant į Iecavos autobusų stotį. Pro langą užpakalinėje stoties pastato pusėje pamačiau išganingąsias tualeto duris – rudas ir apsilupusias, su raudonu trikampiu, smaigaliu nukreiptu žemyn.
Keista, kaip kartais pažįstami simboliai suteikia stiprybės: buvau tikras, kad ir šį kartą suspėsiu, susitvarkysiu laiku.
Autobusas sustojo, vairuotojas garsiai paskelbė:
- Stovėsime penkias minutes!
Puoliau pro duris ir nulėkiau už stoties pastato: štai jis, mano išsvajotas ir smirdintis šikinykas, štai tetulės laikraštis – aš spėjau!

Dar ir dabar negaliu atsistebėti, kaip aplinkybės gali paveikti įprastinę žmogaus elgseną: normaliomis sąlygomis aš vengdavau tu baisių, tarybinių tualetų, geriau kentėdavau kelias valandas, tačiau jais nesinaudodavau. O štai dabar ši vieta mane masino labiau, negu žydus Izraelis...
Vienas mano jaunystės draugas kartą pasakė kalambūrą, kurio prasmės tada nesupratau: „mano šikna yra perskaičiusi daug daugiau, negu aš pats“...
Pasirodo, jo šeima gyveno nors ir nuosavame name, tačiau tualetas buvo lauke ir užpakalius jie valydavosi laikraščiais. O pats jis per visą gyvenimą savo noru buvo perskaitęs dvi lietuvių liaudies pasakas: „Sigutę“ ir „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“.
Mūsų šeima buvo neturtinga, tačiau mums net nekildavo mintis užpakalio valymui naudoti laikraščius – mes visada manėme, kad tualetas yra ta vieta, kur nesutaupysi.
Gal šiuolaikiniam skaitytojui sunku įsivaizduoti, tačiau tualetinis popierius tada buvo didelis deficitas ir dažnai tekdavo stovėti po kelias valandas eilėje prie ūkinių prekių parduotuvės, kad gautum jo nusipirkti. Rulonai būdavo suverti ant virvelės – lyg baronkos . Parduodavo daugiausiai du vėrinius, prekių kiekis taip pat buvo ribojamas. Todėl namo grįždavau kaip papuasų vadas – su dviem tualetinio popieriaus rinkėmis ant kaklo – išstovėjęs eilėje keletą valandų, numindytomis kojomis, tačiau laimingas, kad ir vėl pasirūpinau savo šikna.
Aš ją mylėjau – nors ji ir buvo neraštinga ir laikraščių neskaitė.
Netgi kai tualetinis popierius pasibaigdavo, o į ūkinių prekių parduotuvę jo neatveždavo, mano mama rasdavo išeitį: tėvas dirbo F. Dzeržinskio Staklių Gamykloj šlifuotoju.
Rankoms bei staklėms valyti jiems duodavo audinių atraižų. Tėvas parnešdavo namo tų atraižų po pusę maišo, motina išrinkdavo minkštos ir švelnios flanelės skiautes, jas sukarpydavo kvadratais ir padėdavo tualete vietoj popieriaus.
Todėl to kalambūro tada ir nesupratau: iš vienos pusės – mano šikna laikraščių neskaitė, iš kitos – aš pats skaičiau labai daug ir ne tik laikraščius.
Buvo be galo keista suvokti, kad smirdantis ir pridergtas Iecavos tualetas man kelia tokius šiltus ir draugiškus jausmus. Išeidamas aš net kurį laiką negalėjau atitraukti rankos nuo durų rankenos: lyg visam laikui palikčiau gimtuosius tėvų namus...

...Įlipdamas į autobusą, vairuotojo apdairiai paklausiau, kur sekantis sustojimas.
- Bauskė, už 22 kilometrų...
Įsiklausiau į jautriausias organizmo stygas: jos kol kas tylėjo, savijauta buvo normali, gal tik nerimas šiek tiek spaudė širdį. Tačiau iki Bauskės atvažiavome be nuotykių ir nors atsargumo dėlei visą sustojimo laiką slankiojau aplink stoties tualeto duris, tačiau man jo neprireikė: pilvas grojo maršus, burbuliavo, tačiau išsiveržimui būdingų požymių nebuvo.
O kelis kartus atsargiai pirstelėjus, net ir burbulai nustojo slankioti.
Nusiraminęs grįžau į savo vietą, kaimynei įžūliai pareiškiau, kad jos bagažas nuspaudė man kelius ir aš jo daugiau nelaikysiu.
Tada nusisukau į langą ir užsnūdau.

...Sapnavau, kad kartu su Turu Hejerdalu Velykų saloje landžiojame į požemines čiabuvių slėptuves, susidariusias lavos ertmėse. Landos į urvus be galo siauros – į jas net keturpėsčias negalėjai įlįsti.
Kad suprastumėte mano sapną, pacituosiu keletą eilučių iš Turo Hejerdalo knygos „Aku-Aku “: „Norėdamas į landas patekti, turėjai visų pirma įkišti per kelius ištiestas kojas ir paskui, iškėlęs rankas virš galvos, rangydamasis kaip žaltys, šliaužti ilga ir labai siaura landa...Jei kojos atsirėmė į sieną, tai reiškia, kad landa vėl pasisuko stačiu kampu ir reikia, paliekant rankas toj pat padėtyje virš galvos, apsiversti ant pilvo ir, atkišus kojas, slinkti į siaurą sekantį statmeną urvą...Ten pasijunti suspaustas dar stipriau, kol vargais negalais vėl apsisuki ir atsiduri horizontaliame tunelyje...Dabar jau prakaitas per mano veidą žliaugte žliaugė. Aš dar truputėlį pasislinkau į priekį – galva atsukta į šoną siaurame akmenų tarpe, o krūtinę spaudžia velnioniški varžtai...“

Atsibudęs suvokiau, kad realybė yra nei kiek ne gražesnė: pilve pasiutpolkę šoko velniai, krūtinė ir galva buvo suspaustos lyg geležiniais lankais, trūko oro, prakaitas graužė akis.
Užpakalio raumenys buvo įtempti iki begalybės, apatinę kūno dalį varstė baisūs diegliai – atrodė, lyg būčiau pasodintas ant kuolo. Nuo įtampos kojos buvo nutirpusios, negalėjau nei krustelėti.
Apsidairiau: autobuse liko mažiau stovinčių žmonių, mano prakaitu dvokianti kaimynė saldžiai miegojo, tyliai knarkdama. Paliečiau Marytės petį:
- Kur mes esame?
Ta atsisuko ir išsigando:
- Niech tebe diabel zabiera ! Ar gerai jautiesi – veidas toks išbalęs?!
- Stabdykit autobusą, nes tuoj apšiksiu visas sėdynes, kaimynę ir jus su Valentina, - tyliai sulemenau, - ir tik nešaukit garsiai, o nueikit iki vairuotojo – dabar pat!
Matyt, atrodžiau tikrai nekaip, nes Marytė nieko nesakius atsistojo ir nuėjo į priekį. Grįžo po minutės:
- Už penkių minučių būsim Pasvaly, vairuotojas prašė truputėlį pakentėti...
Neturėjau jėgų nei ginčytis, nei įtikinėti, todėl tik abejingai linktelėjau galva: „ aš jus įspėjau, o jūs jau žinokitės“...
Tai buvo žygdarbis – tos penkios minutės. Jos prilygo vėliavos iškėlimui virš Reichstago 1945-aisias. Nusileidimui į Mėnulį 1969-ais. Myžimui prieš stiprų vėją neapsitaškius.
Aš tai padariau – iškentėjau tas penkias minutes neapsišikęs. Neklauskit, kaip, - aš nežinau, bet aš tai padariau...
- Pasvalys, stovėsim dešimt minučių, - kažkur iš labai toli, lyg iš po vandens atskriejo vairuotojo balsas.
Marytė išsigandusi paėmė mane už parankės ir palydėjo iki tualeto durų.
Abi kabinos buvo užimtos. Tačiau aš suvokiau, kad negalėsiu atsitūpti – nutirpusiose kojose tik dabar pradėjo cirkuliuoti kraujas ir jas apėmė tas idiotiškai saldus dilgčiojimas. Kojos pasidarė lyg vatinės, tad atsirėmiau į sieną ir pradėjau jas karštligiškai masažuoti. „Šiksiu kaip arklys – atsistojęs“, patyliukais nusprendžiau.
- Manka, ceba juz isc, autobus zaraz odjedzie !, - už durų išgirdau susirūpinusį Valentinos balsą.
- Powiedz kierowce zeby poczekal , tuoj ateisim!
Supratau, kad laiko relaksaciniam masažui jau neliko, todėl įslinkau į atsilaisvinusią kabiną, nuleidau kelnes ir, prisilaikydamas sienos, atsargiai tūpiau...

Vėlavom geras penkias minutes, tačiau vairuotojas, pamatęs mano apgailėtiną išvaizdą ir susirūpinusį tetos veidą, nieko nesakė, tik demonstratyviai atsiduso.
Sužinojome, kad sekantis sustojimas bus Panevėžyje, už 39 kilometrų.
Didelei mano nuostabai, Marytė šį kartą nerėkė garsiai, visiems keleiviams girdint, o pasilenkė prie vairuotojo ir diskretiškai jam paaiškino susidariusią padėtį.
Vairuotojas pažvelgė į mane ir sumurmėjo:
- Gerai, gerai, jeigu jau prispirs – sustosim...

Vėl įlindau į savo kampą, susigūžiau ir baimingai laukiau pavojaus ženklų iš vidaus. Jų nebuvo. Truputėlį atsigavęs ėmiau mąstyti, kodėl būtent Jonavoje prigijusi lenkų kalba?
Išdarkyta, sujaukta, atmiešta lietuviškais ir rusiškais žodžiais – tam krašte beveik visi tarpukario kartos žmones ja šnekėjo.
Mano motinos, irgi kilusios nuo Jonavos, vienas stipriausių keiksmažodžių buvo „idz ty kaki na buraki“, kurio prasmė maždaug buvo „eik tu šikt į burokus“.
Atsakymo į šį klausimą neturiu ir dabar: demarkacinė linija, 1923-ių metų vasario 03 dieną Tautų Sąjungos pripažinta valstybine siena tarp Lietuvos ir Lenkijos ir atplėšusi Vilniaus Kraštą nuo Lietuvos Respublikos, ėjo palei Širvintas – pakankamai toli nuo Jonavos, todėl nepakankamai svari priežastis, kad jos gyventojai pragystų lenkiškai.
Tačiau turėjau didesnių rūpesčių, negu mano giminių kalbos grynumas: su kiekvienu autobuso krestelėjimu pilvas man siuntė priminimą, kad kova dar nebaigta ir atsipalaiduoti per anksti.

Deja, rimtos problemos prasidėjo kaip tik tada, kai autobusas įvažiavo į Panevėžį ir sustoti jau nebebuvo kur.
Nepasakosiu, kaip kentėjau tą atkarpą, kol važiavome iki stoties. Nepasakosiu, kaip lėkiau aplink stoties pastatą į tualetą.
Tačiau pasakysiu, kad kai pamačiau ant tualeto durų užrašą „Remontas“, supratau, kad sėkmė nuo manęs šį kartą nusisuko.
Paklaikęs ir nelabai gerai orientuodamasis, pasileidau, kur akys veda. O jos vedė per didelę aikštę, Lenino aikštę.
Ir pačiam tos aikštės vidury, tiesiai prieš Revoliucijos Vado paminklą, mano rezistencija pagaliau baigėsi: stabtelėjau, suglaudžiau kelius ir ...tiesiog pratrydau.
Pajutau, kaip per šlaunis teka šilta, skysta, dvokianti masė, grasindama apsemti batus. Buvo nejauku ir gėda, tačiau tuo pat metu gerokai palengvėjo.
Nedrąsiai pažvelgiau į rūstų Vladimiro Iljičiaus veidą: jis man ranka rodė kryptį – kažkur už nugaros.
Atsigręžiau: Vado ranka buvo nukreipta į aikštės pakrašty stovinčius namus, tiksliau – į viename iš tų namų juoduojančią bromą. Paklusniai pasileidau nurodyta kryptimi.
Įbėgau į nedidelį, jaukų vidinį kiemą. Pačiame kiemelio centre buvo išpuoselėtas gėlių darželis, kurio vidury puikavosi didelis bijūnų krūmas. Štai po tuo bijūnu aš ir pritūpiau.
Iš įpratimo nusismaukiau kelnes – nors jau nebereikėjo – ir pabaigiau Lenino aikštėje pradėtą darbą. Išgirdau, kaip antrame aukšte prasivėrė langas:
- Broniau, mūsų bijūnai! – pasigirdo isteriškas moters klyksmas.
Aš tuo tarpu kaip tik skyniau didelius bijūnų lapus, norėdamas nors šiek tiek apsivalyti šlaunis.
Lange pasirodė storas diedulis, vienoje rankoje laikydamas pieno butelį, o kitoje – prakąstą batoną.
Riebų kūną jis buvo apsitempęs sąlyginai balta, suglamžyta maike.
- Oi, mūsų „Maironį“ drasko! – kažkaip nevyriškai aiktelėjo Bronius.
Tik gerokai vėliau sužinojau, kad „Maironis“ – viena Lietuvoje išvestų bijūnų veislių, turinti gydomųjų savybių: jais gydoma neurastenija, nemiga, jie vartojami kaip raminanti, prieštraukulinė priemonė.
Matyt, Bronius tą dieną dar nebuvo išgėręs savo bijūnų antpilo, nes, pamatęs mano nuogą užpakalį, jis staiga pasiuto ir, persisvėręs per palangę, sviedė į mane pieno butelį.
Butelis nuskriejo grakščiu puslankiu, paskui save ore palikdamas baltą pieno šleifą.
- Nepataikėt, - mechaniškai pastebėjau, užsitempdamas atgal prišiktas kelnes.
Net sudrebėjau, kai šlapios ir lipnios kelnės vėl apsivijo kojas. Ir priešui nelinkėčiau tokio malonumo!
Tačiau lyrikai laiko nebuvo, nes įkandin butelio jau lėkė ir batonas.
„Bronislovas šiandien liko be pietų“ pagalvojau, pro bromą išbėgdamas atgal į aikštę.
Pribėgęs prie autobuso suvokiau, kad lipti į jį nevertėtų.
Nuėjau prie galinio šoninio lango ir pasišokėdamas į jį pabeldžiau. Lange pasirodė susirūpinęs tetos veidas. Ji pradėjo pašėlusiai gestikuliuoti, rodydama į rankinį laikrodį ir primygtinai kviesdama mane vidun. Aš beviltiškai purčiau galvą ir savo ruožtu kviečiau ją laukan.
Tik išlipusi ji iš kvapo bemat suprato, kad TAI pagaliau įvyko.
- Vyrų tualete - remontas , - graudžiu balsu sulemenau.
Marytė, visą gyvenimą dirbusi medicinos sesele, nepuolė į paniką, o pradėjo racionaliai veikti: įšoko į autobusą, persimetė keliais žodžiais su vairuotoju, paėmė iš jo suglamžytą laikraštį ir tarė man:
- Turim 10 minučių, einam!
Šalia remontuojamo vyrų tualeto buvo veikiantis moterų. Įlėkusi vidun, teta apsižvalgė, išėjo laukan ir ryžtingai sukomandavo:
- Eik ir prauskis po čiaupu, viduje nieko nėra, o aš pasaugosiu, kad niekas neįeitų!
Turiu pripažinti, kad jaučiausi nejaukiai moterų tualete, tačiau apmastymams moralės ir etikos klausimais nebuvo laiko.
Nusiėmiau kelnes, trumpikes, kojines, nusiaviau batus. Kiek galėdamas apsitryniau kojas laikraščiu, paskui puoliau skalauti savo tėviškas trumpikes.
Jomis kaip kempine apsitryniau kojas, kiek galėdamas nušveičiau visą aparatūrą. Kojines teko numest į kampą, batus pakišau po stipria šalto vandens (šiltu vandeniu tais laikais viešuose tualetuose nelepindavo) srove. Paskui išverčiau kelnes ir pradėjau jas įnirtingai skalbti.
Deja, muilo nebuvo, o kelnių audinys buvo kiaurai persigėręs perdirbtų strimelių ir pieniškų saldainių mišiniu, liaudies kalba populiariai vadinamu skystu šūdu.
Po trumpų dvejonių kampan numečiau ir trumpikes. Kaip galėdamas išgręžiau kelnes ir drebėdamas iš šalčio jas užsitempiau. Įsispyriau į šlapius batus ir išlingavau lauk.
Marytė kelis kartus nervingai truktelėjo nosim orą ir paklausė:
- O geriau išsiplauti negalėjai?
Atsakyti nespėjau, nes pasigirdo nerimastingas autobuso garso signalas: vairuotojas bijojo atsilikti nuo grafiko ir ragino važiuoti.

Po daugiau kaip tris valandas besitęsiančių kančių, po Lenino aikštės ir Broniaus bijūnų, tapau kažkoks bejausmis ir abejingas aplinkai: nuleidęs galvą nusekiau paskui tetą.
Įlipus į autobusą, iškart pajaučiau teigiamas permainas: anksčiau į vietą reikėdavo spraustis, atsiprašinėti ir rangytis, kad prasibrautum, o dabar žmonės patys traukėsi iš kelio, lyg išvydę grafą Drakulą. Tiksliau – užuodę jį.
Marytė tyliai šmurkštelėjo į savo vietą, o aš praslinkau pro vis dar snaudžiančią kaimynę ir susispaudžiau į mažutį, bespalvį ir bekvapį (taip norėjau tikėti) kamuolėlį.
Kažkaip naiviai vyliausi, kad man pavyko visai pakenčiamai išsiskalbti ir apsivalyti.
Staiga nustebęs suvokiau, kad manęs jau nebeerzina tos valdingos bobos prakaito kvapas: jį užgožė kažkoks stipresnis, galingesnis ir gyvybingesnis aromatas.
Kaimynė per miegus keletą kartų sučepsėjo, atsiduso, giliai įkvėpė oro ir staiga užspringo. Plačiai atmerkusi akis ji su giliu pasipiktinimu pažvelgė į savo vyrą, kuris sėdėjo, įsikniaubęs veidą savo kariškon kepurėn.
Povilas be žodžių linktelėjo galva mano pusėn. Aš buvau beveik prasmegęs plyšyje tarp šoninės sienos ir sėdynės. Tetulė grėsmingai pasisuko mano pusėn ir jau žiojosi kažką sakyti – aštraus ir nemalonaus, tačiau šeštuoju jausmu suvokė, kad nuo manęs sklindantis kvapas nėra lengvas bezdalų aromatas, kad dvokimas nėra silpstantis ir išsisklaidantis, kad tai - nuolatinė, intensyvi ir dominuojanti smarvė. Taip turėjo kvepėti Heraklis, išmėžęs Augėjo tvartus.
Savo gudriomis, valstietiškomis smegenimis ji suprato, kad dabar jau aš esu Užpakalinės Sėdynės Karalius, aš labiau už ją smirdžiu, aš kuriu atmosferą ir aš diktuoju madas. Nenusakomas pranašumo jausmas užvaldė mane ir aš pagalvojau: „tu tik ką nors man pasakyk – pavėduosiu tau marškiniais po nosim“.
Matyt, tas įsprausto į kampą vilkiūkščio ryžtas spindėjo mano akyse, nes moteriškė skubiai nusisuko nuo manęs, išlupo Povilui iš rankų kepurę ir prispaudė sau prie nosies. Povilas žiauktelėjo ir pašoko iš savo vietos.
Netrukus prasidėjo grandininė reakcija: žmona tuoj peršoko į vyro vietą.
Išsilaikė ten maždaug dvi minutes, po to atsistojo ir dejuodama nukrypavo prie atokiau rymančio Povilo.
Tuoj pat ja pasekė ir žmogeliai, sėdėję dešiniame kampe.
Valentinai netikėtai užtirpo kojos ir ji nuėjo prasimankštinti - kiek galima toliau į priekį.
Veikiai prie jos prisijungė ir Marytė. Jauna sutuoktinių pora iš priešingos pusės paskutinės dvivietės sėdynės irgi netrukus pabėgo.
Gale tapo erdvu, galėjau patogiai ištiesti kojas ir mėgautis komfortu.
Turiu pripažinti, kad niekada prieš tai ir niekada daugiau po to taip prabangiai nevažiavau ištaigingu „Ikarus“ markės autobusu!
Povilas, kaip silpniausias žinduolis bandoje, po neilgo stumdymosi ir kelių rokiruočių, liko pats kraštinis stovinčiųjų keleivių grupėje, tai yra – arčiausiai galo, arčiausiai manęs. Jis kiek galėdamas tiesė savo laibą kaklą priekin, rietė nosį į viršų, tačiau sunkus arklidžių dvokas visur jį pasiekdavo. Tačiau sumanus kolūkietis greitai rado išeitį: jis pasitrupino į nosinę kelis „Belomorkanal“ papirosus ir visą kelią iki išlipimo svaiginosi stipraus tabako kvapu. Išlipo jie su miela žmona Ramygaloje.
Čia paskutinį kartą (iki pat Kauno) mano ramybę dar bandė sutrukdyti nauji keleiviai.
Naujai įlipę žmonės kažkodėl manė, kad ankstesni keleiviai tiesiog pavargo sėdėti ir nusprendė likusį kelią susigrūdę pastovėti. Kaip visada, iniciatyvos ėmėsi moteris:
- Juozai, pažiūrėk, visas galas laisvas, ko ten stovi su lagaminu?! Žmonės, praleiskit mus!
Karinga moteriškė net šiek tiek nustebo, kai visi paslaugiai prasiskyrė ir leido jiems praeiti. Tačiau prasimušę per stovinčią minią, naujieji keleiviai suprato, kad atsidūrė spąstuose: jie tiesiog atsimušė į mano pradžiūvusių ir truputėlį jau rūgtelėjusių kelnių tvaiką.
- Juozai, grįžtam atgal! – žaibiškai sukomandavo moteriškė, tačiau šį kartą stovintieji jau nebebuvo tokie paslaugūs ir atgal jų nepraleido.
Tiesą pasakius, mane nelabai domino tos visos peripetijos: jau buvo vėlus vakaras ir aš, išsitiesęs per keturias sėdynes, maloniai užsnūdau.
Atsibudau jau Kaune – pailsėjęs po visų negandų ir rūpesčių.
Čia laukė dar vienas mielas netikėtumas: nors paprastai autobusas stojo tik Autobusų Stoty, tačiau vairuotojas mums padarė malonią išimtį ir išleido Senamiestyje, prie Kauno Pilies.
Vakaro sutemose senovinės pilies griuvėsiai atrodė įdomiai ir paslaptingai, tačiau mano tetos, pavargusios nuo ilgo stovėjimo, nekreipė į juos dėmesio.
Ir visą kelią iki mūsų namų mes ėjome priešingomis gatvės pusėmis ...

_________________
Saulius


Mano avataras yra čia
Velomanų naujienos facebook'e
Velomanų komandos forumas: http://velomanai-team.lt


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Išsikalbėjimas...
StandartinėParašytas: 2016-10-26 11:58 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2016-10-26 11:31
Pranešimai: 1
Sauliau, perskaičiau tavo visas istorijas, turi neįtikėtinus rašymo sugebėjimus, gal savo blog'ą kokį turi?

_________________
kelione i maskva


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Išsikalbėjimas...
StandartinėParašytas: 2016-10-30 22:42 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2011-09-23 17:44
Pranešimai: 15
Vardas, Pavardė: Karolis
Super skaitalas. Epine kelione :)


Sent from my SM-G388F using Tapatalk


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 41 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1, 2, 3

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoj skaitliukai