Kodėl ar dėl ko Lietuvoje išnyko lokiai?
Rimas PAKERIS
Jau ne vienerius metus važinėju iš Kauno į Vilnių darbo reikalais. Kelias ne trumpas, tad važiuodamas svajoji, klausaisi per radiją muzikos, žvelgi pro langą į prabėgančius pro šalį įvairaus dydžio reklamos stendus su kažką kalbančiais vaizdais. Taip greičiau prabėga laikas. Ir štai neseniai, kaip niekad iki tol, nežinau kodėl, bet visai netikėtai, išvydau lokį į mane žvelgiantį. Koks gyvūnas... Didingas, savimi pasitikintis ir nėra girioje kas jam prilygtų. Bet čia jis žiūri į mane sustingęs reklaminiame stende, o prieš jį puikuojasi didžiulis traktorius. Konstruktorių stebūklas, lyg vienu metu ne vieną medį galintis išrauti pabūklas. Kitą dieną vėl važiuoju iš Viniaus Kaunan. Ir še tau, vėl šalia kelio lokys. Ne, ne nepagalvokite, ne gyvas, o vėl dideliame stende sustingdytas. Vargšas, ant minkštasuolio pasodintas, visokiausių buitinių reikmenų vergijos apsupty. Nejučia pagalvojau, matai, kur dabar Lietuvoje gali aptikti Lokį. Ir iš karto prisiminiau vieną, gal šešerių metų berniuko klausimą Kauno miesto viešosios bibliotekos salėje, Andrejui Gaidamavičiui beskaitant paskaitą apie vilkus, kur šimtąvietėje salėje sėdėjo vos keletas klausytojų: Kodėl išnyko Lietuvoje Meškos? Nuskambėjus tokiam klausimui širdį it replėmis kas suspaudė. Ką atsakyti vaikui? Įsivaizduokite, mažam berniukui aiškiai neatsakius į tokį klausimą griūna visas pasaulis. Na, koks gi miškas be meškos (atkreipkite dėmesį, kokie panašūs tai žodžiai). Pasaulis netenka labai svarbios sudedamosios dalies. Kalbu ne apie mėsą, kaulus, kailius ir nieko vertus tuščiagalviškus trofėjus, medžiotojų visai nelygioje kovoje nudaigotus gyvūnus, vien tik dėl sunkiai paaiškinamos aistros nužudytus. Mes nebetenkame pagarbaus ir baimingo jausmo. Sunyksta mūsų dvasia. Man kažkodėl atrodo, kad dvasia ir jausmas yra tas pat tik, kitaip pasakytas žodis. Paveikslas tampa ne be toks spalvingas. Gyventi su neatsakytu klausimu labai sudėtinga. Ar jums lengva būtų gyventi be rankų? Sudėtinga, aišku, kad sudėtinga. Bet čia net palyginti sunkiau. Jei mes visapusiškai negalime atsakyti vaikeliui į tokį klausimą, o juk klausimas gana paprastas, ne apie dievo buvimą ar nebuvimą gi klausiama, mes tarsi susitaikome su tuo ir toliau gyvename liūdesy be vilties. Bet ko vertas toks gyvenimas. Jis nuobodus ir bespalvis. Tvyro gręsiančio sunykimo, sudaiktėjimo nuotaika.
Ir labai keista, bet kažkodėl, visai netrukus, man likimas lėmė ir vėl su lokiais susitikti Lietuvoje, Žemaitijoje. O gi Žemaitiją būtų neįmanoma įsivaizduoti be lokio. Be jo atvaizdo vėliavose einančių į mūšį didingų barzdotų, kuokomis ginkluotų vyrų, dar ir savo mintyse jo, to galingo gyvio jėgą savyje nešinų. Tad kas gi tokį nugalės. Nėra tokios jėgos, kuri galėtų lokio jėgą nugalėti. Ir kaudavosi riaumodami, it lokiai raudavo tuos nedorėlius nežinia ko į mūsų žemes atsidanginusius. Apsigindavome, išgyvendavome. O dabar ar išgyvensime, kai lokiai kelia mūsų dvasią žvelgdami iš reklaminių stendų ir byloja mums Raudonosios, sakyčiau kruvinosios knygos viso labo popieriniais puslapiais. Įdomu ar mes suprantame, ko netenkame naikindami Gamtos įvairovę? Man atrodo, kad netenkame viso ko. Ir kaip liūdna pasidaro, kai nuvykus šiais metais Kalėdų švęsti Žemaitijon pas to krašto šviesuolį Darių Ramančionį, iš jo sužinai, kad būten ten kur liksminsimės, prie Juodlės ežero, buvo nušauti paskutiniai du lokiai Žemaitijoje. Jų tik atminima čia tvyro. Nei pėdsako ar gyvos dvasios nebeliko. Tuomet tik belieka pačiam iš įtūžio riaumoti, lokio šokį kartu su bičiuliais aplink laužą, senoviniu ratinio ritualo ratu sustojus, šokant viltis ir šiepti iltis, kad gal ateis metas, kai Kalėdų senis atneš savo maiše ne daiktinių negyvų dovanų, o rūgio grudų su saldainiais sumaišytų, tam, kad galėtume žaizdami burtis, o po kurio laiko ir vėl į linksmą apeiginę šventę susiburti. Susiburti visiems, kam dar šis brangaus gyvio atminimas mintyse išlikęs ir atiduodant deramą pagarbą sugrąžinti ji į Lietuvos dar išlikusias girias. Kad kartu sugrįžtų pilnatvė ir mums nebereikėtų atsakinėti vaikams į tokius baisius klausimus. Mes dar tikrai tą galime padaryti, tad burkimės į ratus, tarkimės ir stokime garbingon kovon, į rankas imdami ir virš galvų keldami visų šioje nelygioje kovoje kritusių žmonių Vėlių Vėliavą.
|