Po penktadieninio vakarėlio pas Andrių ir bemiegės nakties, ryte visi susirinkom 119, kas pasiėmė slides šeštadieniui, kas sekmadieniui. Sulaukėm šaunios komandos iš Vilniaus – Vitalkos su drauge (atleisk kempinligė vardą pamiršau). Surinkus slides, paaiškėjo, kad trūksta vienos poros, o autobusas išvaro už 15min, paskubomis teko lėkti iki mano namų ir pajamti asmenines. Šiuo atveju laaabai pagelbėjo Andrėjaus brolis su „bulidu“, nespėjus man net „Sveika Marija“ sukalbėti mes jau puikavomės prie mano kiemo vartų
Visi suspėjom į autobusą, šoferiui už vairavimo gebėjimų demonstavimą atsidėkavodamas daviau Bon Pari saldainį
Visi laimingai atvykom į vietą, užsimaukšlinom slides ir pradėjom čiuožti, po kelių metrų paaiškėjo, kad Brigitos slidės pradėjo kalbėti ir tarė: „Neaa mergyk valink piškom“ tada dėdzė Giedrius – tipo vads, jamė jas ir pridavė vietiniui daboti iki sekmadienio vakaro, ir anas pasirašė blin! Tada teko Giedriui atiduoti savo išpuoselėtus, numylėtus Fisheriukus, o pačiam šūrinti pėškom... Varyti pėškom per gilų sniegą ir dar vesti slidininkus patikėkit jėgų ir valios reikalaujantis dalykas...
Miškais, keliais ir kitais velnio išmislais pasiekėm Dubravos pelkę, hėbra varė per užsnigtą medinį tiltuką, o „Giedrius tarė: kam tuo tiltuku, juk viskas užšalę – saugu gi blin varyk kur akys veda...“ Tada Giedrius pradėjo eiti, vietomis smigdamas iki kelių. Galvojo baisiai čia – purus sniegas ir tiek, kol pamatė besisunkiantį vandenį iš po batų, tada Giedrius nusprendė eiti tiltuku kaip ir slidininkai. Likus apie penkiasdešimt metrų paaiškėjo kad tiltelio nėra ir tolimais matėsi šlapi pėdsakai, slidininkai pračiuožė be problemų, Giedriui teko pasitaškyti tiek prakaitu tiek pelkės vandenuku.
Pietūs buvo gausūs, gražiosios pelkės pašonėje, išsivirėm arbatos be arbatžolių (panaudojom aviečių likusius žiemoti stagarus). Vėliau pajudėjome šabakštynais. Eiti buvo sunku sniegas vis gilėjo, staiga ėjimas palengvėjo, pavalius sniegą paaiškėjo – apsemtas miškas – ledas, šutinom toliau tuo ledu, kol priėjom laukymę, aš kaip vadas ėjau priekyje, po kelių akimirkų, ledas įlūžo, atsidūriau vandenukyje iki pilvo, dzievulio ir andrenalino pagelba po penkių sekundžių jau stovėjau apsikabinęs kažkokią blondinę, oi pušį... Nuspręndžiau, kad visai zjbs, šilta ir persirengsiu, kai pasieksim keliuką. Persirenginėdamas, hėbra užmatė gaują medžioklių su šautuvais ant pečių ir pėdinančią link mūsų, o aš blin patrusamu – persirenginėju, išsigandau, kad nenušautų pagalvoję, kad ubagus turistus puola nuplikęs pacas... Spėjau persirengti iki kol užmatė mane
. Vėliau neskubėdami pradėjom ieškoti nakvynės vietos, daug sodų bendrijų prabridom kol suradom tinkamą vietą. Prieš statydami palapinę pridėjom eglišakių, tada pastatėm palapinę, malkų prisirinkom visam vakarui, ir susikūrėm laužą. Virėm košę su kepintų spirgučių ir svogūnų padažu. Tikras skanumėlis buvo. Naktis buvo rami, girdėjosi kaip palengva krinta sniegas, skeldėja "Kauno Marių" ledas, miegoti buvo
ypač šilta. Ryte prie mūsų prisijungė dar penkios, šaunios merginos. Judėjom link Žiegždrių, paskui per laukus, pievas, drenažus, bruzgynus iki "Šlienavos" Atvykus iki pietavimo vietos, buvo sukurtas primusas, vaišinomės arbatomis, lašinukais, sūriu, saldainiais, pyragais ir tttt. Vėliau nuvykom pagerbti „Kedžio“ žuvimo vietą. Veliau vykom iki firmos "Molija" Justo tėvas laibai šauniai papasakojo įmonės gyvavimo istoriją, kaip yra žiedžiami, glazūruojami, dekoruojami molinukai, pamatėm spec stakles, pečius, ir toookių nuostabių molinukų, kad manau daugelis net sapnuote nesapnavot
Po visko pajudėjom namo. Autobuso žmones stebinom slidžių bei įspūdžių gausa. Pusiaukelėje teko keturiems žmonėms išlipti, kad visą turtą - slides, kuprines, puodus ir tt nuvežti į 119. Musų laukė liaudies automobilis Golfas3. Sukišom keturias baisulines kuprines, prikišom iki pat stogo viršaus slidžių, tada kažkokiu neaiškiu būdu susiragėm patys. Išlipti buvo sunkiau nei įlipti
Visi atsidėkavojom vieni kitiems ir pajudėjom link išsvajotų namučių...
Žurnalo paBAIga.
Žygio vadas - Giedrius Skiecevičius.