Einoro ir Elijaus įspūdžiai ir pasakojimai iš Europos 24h MTB čempionato Italijoje.
Elijaus interviu.
http://cycling.lt/24-valandu-europos-mt ... o-tikslus/Einaras Šulskus
https://www.facebook.com/EinarasSulskus ... 9804955465Pribrendo laikas ir mano rašinėliui, kol dar mintys vis nuneša mane į tą ''pragaro" virtuvę. Visą parą trunkantį mistinį savęs išbandymą, kai vyksta jau psichologinė kova, kai klaidos kainuoja labai daug...
Pirmą įrašą padariau 05.16d.Finale Ligure miestelio viešbutyje.
Žiauriai buvo gražu važiuoti per Alpes!
Italija-pirmas įspūdis nebuvo kažkas jau tokio, kaip kad Škotijoje, kur ruošiausi Pasaulio čempionatui.
Labai graži ta pakrantės Rivera, bet neduok Dieve, gyvent tam skruzdėlyne. Nuo to triukšmo viskas tiesiog bilda, jokių paukščių negirdėti, tas beprotiškas judesys viską užgožia.
Visgi Škotija, kad ir daug pilkesnė augmenija, bet užtat ten kalnai ir gamta mistiškesnė, ten tokia kerinti tyla, jog gali girdėti orą skrodžiantį plikus kalnus. Ten tokia ramybė, kad norisi šnekėt pašnibždomis. Netgi namas, kuriame gyvenome, man atrodė toks paslaptingas, bet kartu ir savas. Ten miegas buvo saldesnis.
Italija-visiška priešingybė, bet pliusas tas, kad Lietuvą imi vertinti daug labiau, o atostogas Nidoje, nenorėčiau keist į jokią kitą šalį.
Naktimis poilsis buvo tikrai prastas, bet turėjau tas 9 dienas iki varžybų leisti teisingai, gaminau maistą (teisinga mityba), treniruotės trąsoj, tiesiog gulėjimas ir visko fiksavimas dienoraštyje, kad paskui galėčiau daryt išvadas. Su Sauliaus pagalba mitybą pavyko sureguliuoti. Ateičiai turbūt išbrauksim kavos gėrimą, nemėgstu jos, bet Italijoje vos ne kasdieną Mariaus išvirtos kavytės "Iššaudavau"
Žiūrint iš treniruočių pusės- savęs paruošimui dideliam krūviui, lyginant su Škotija turiu ir pliusų, ir minusų. Kai kurie iš pasiruošimo būdų pagal teoriją netgi netinkami, bet praktika man rodo visai ką kita, tiesiog nevardinsiu tų būdų, nenoriu bereikalingų diskusijų. Bandant susidraugauti su labai stipriu fiziniu krūviu, pasiruošti stipriam emociniam krūviui, savo organizmą paverčiu bandomuoju triušiu.Tas davė jau vaisių. Kartais tenka peržengti savo galimybių ribas. Neteisinga, tampa teisingu. Čia iš serijos-kas tinka vienam, kitam gali būti klaida.
Nuo naujų metų vykusį fizinį ir psichologinį pasiruošimą, surinktus kilometrus, vertinu geriau nei prieš metus, lyginant su Škotija. Jaučiu progresą, bet turiu sau ir priekaištų, turiu ką keistį pasiruošime, sekančiame etape. Viską imsiu kas labiausiai tiko abejose šalyse, loginiam mąstymui ir naujovėms vietos nebėra, nes Amerikoje konkurentų taip lengvai neišgąsdinsi.Taigi kovai aš ir mano komanda ruošimės labai atsakingai, nes progresui vietos dar yra.
Po Škotijos apie jokį Europos čempionatą nemąsčiau. Elijus užsiminė, jog nori praminti 24h. poroje su Andrejum, beje šiose varžybose buvo pirmą kartą padaryta porų kategorija. Pamaniau, jog visiems bus smagiau. Nuojauta kuždėjo, jog yra podiumo tikimybė, turiu omeny Elijaus ir Andrejaus duetą. Bėgant laikui, matydamas savo pasiruošimą tikėjausi geresnio rezultato, nei Škotijoje ir tam ruošiausi, bet apie podiumą net nesapnavau.
Porą dienų iki varžybų, atvažiavo Elijus, minam į trąsą, prasukam neskubėdami, Elijus pastebi kelias sudėtingesnias vietas-daugiau nulis emocijų. Elijaus rami reakcija į trąsą padeda, gal net priverčia ir mane išlikti ramiam. Grįžus, apart eilinio "prakolo"pastebiu, jog Epico važiuoklė kliba, siunčiu žinią Ali(kitas reikalas.) Dieną iki varžybų, suvažiavus likusiai komandos daliai žmonių, Elijus ima Andrejų ir lekia trąson. Ali imasi mano dviračio, greitai sutvarko važiuoklę, pakeičia naujas padangas, kurias greituoju būdu man suveikė Andrejus, ačiū Jam!
Paskutinei vakarienei susirenkam picerijoje, visi kerta picas, o aš siurbčioju vandenėlį o mintyse vakaras po varžybų, kai ir aš galėsiu valgyt jau ne vieną picą.
Paskutinė naktis nerami, kaip ir prieš tai buvusios,miego maža, itališka aplinka tiesiog kankina.
Važiuojam į varžybų miestelį, brifinge neišgirstam nieko naujo, seguosi M6 numerį, galvoje sukasi mintys kaip šis numeris mane atstovaus. Startas kitoje vietoje ir 11val. mus mašina lydi į Nolį miestelį. Ten tiesiai atvažiuoja Andrejus su Elijum ir jų antrosios pusės. Andrejus pirmas suka ratus. Organizatoriai sutikrinę visus dalyvius skelbia 12 val. startą.
200m. stati įkalnė, pulsas žemiau 170 nekrenta, greit iš akiračio dingsta Andrejus, minu maždaug dešimtuke, įveikiam įkalnę, įvažiuojam į 24h trąsą, praminu pitus. Palaikymo komanda vietoj. Išminu į pirmą pilną ratą, trąsa stipriai apkarpyta iš 12km., likę 8km.
Antras, trečias... suku pedalus nebeskaičiuodamas ratų iki 24val.
Jokios info apie konkurentus negausiu, mintyse visko pakolkas mažai, galvoju tik apie sveikatą ir apie tai kaip tolygiai naudoti jėgų resursus. Eilinį kartą pramynęs pitus, išgirstu stipriai švilpiantį orą iš galinės padangos, jausmas nekoks. Stoju ir matau šoninis padangos pjovimas.Taikau per treniruotes patikrintą staigų skylės užtaisymo būdą, pripučiu nestipriai padangą ir atsargiai minu, šuolis per akmenį, ir vėl švilpimas. Pramina Andrejus, sušunku, kad perspėtų komandą, aš tvarkausi toliau ir galvoju apie kameros panaudojimą (nes mano padangos buvo bekamerinės), bet bijau, kad guzas per didelis susiformuos, taigi užtaisau savo būdu, vėliau dar porą kartų stoju dapūst,ir taip dasigaunu iki pitų, prarandu apie 10min., imu atsarginį dviratį, su kuriuo nebandęs net mintį šioje trąsoje, tai net ne "fulas", bet pasirinkimo neturiu, imu ir atsargiai važiuoju, greitį pasiseka kompensuoti lygesnėse vietose.
Po rato vėl gaunu sutvarkytą savo Epiką, komanda dirba nepriekaištingai, vėliau lankstytą priekinį simpleksą Ali per kelias sekundes atgaivina. Taip kokius 3-4 kartus.
Apie savo poziciją varžybų eigoje pirmas 12h. galėjau tik spėlioti. Atėjus vidurnakčiui Saulius pasako: mano pozicija bendroj 8-ta, savo grupėj 4-ta,-malačiai-nuteikia. Apie tai, jog 3 ir 2 vietos netoliese, sakyt gal nederėjo, nes tolygus jėgų rezervo naudojimas baigėsi, ėmiau mėgautis konkurentų lenkimu, lenkdamas generuodavau daug vatų, kad vyručiai net pabust nespėtų, bet vienas jaunuolis vis iš anksčiau jau mane spaudęs, irgi trečdalį rato bandė vaidentis horizonte vėliau jau mačiau jį patogiai miegantį krėsle, šalia šalikelės.
Į laikrodį nuo 24val. nežiūrėjau, galvojau pažiūrėsiu kai mane lenks Andrejus arba Elijus, bet laukiu, o jų kaip nėr taip nėr. Tada sugalvojau jog laikrodin pažvelgsiu kai ims švist, bet irgi prailgo. Truputį aušrą išvydęs žvilgt į laikrodį-iškart kojas pakirto 4,45 tik, o aš tikėjausi bent jau 6val.Anksti pradėjus naudoti atsarginį jėgų rezervą, natūralu, kad jis anksčiau ir išsenka, aš tą jau jaučiau, tuomet ėmiau sekt ir psichologiškai. Prasidėjo klaidos. Buvo jų kelios ir baigėsi laimingai.Tada susikaupiau,mintyse nebe 2 picos po varžybų, bet trys.Prasidėjo perdidelis ir perankstyvas galvojimas apie nuovargį, apie tą beprasmį žodį -NEBEGALIU! Minu kažkurioj daly trąsos ir jaučiu kaip teka prakaitas, nors rytas ir visai nekaršta. Tada supratau, jog tai ašaros ir niekaip neatgaminau ką tokio aš ten mąsčiau, kad taip....Pamaniau, Einarai, susikaupk, juk sveikata stebėtinai gera.Pats sveikas ir dviratis sveikas, pozicijoj nerealioj važiuoji, o kojų, nugaros skausmas ir tas žodis-nebegaliu-jau be išimties pas visus yra, taip, kad dabar paskutines valandas jau mink už VYTĮ!
Staiga vėl, netoli tenuvažiavus už pitų, OP! galinis simplekso troselis nutrūksta, lieku su "kraštais"(sunkiausiom pavarom), a ką daryt? kur galiu lauždamas užminu, o kur niekaip! ten einu, o kojos pritrintos, čiut velkuosi. Čia supratau, kad mano pasirodymas baigtas. Pykčiui vietos jau nebėra, mintys dabar apie tai , jog gausiu vėl atsarginį dviratį, kaip reiks su juo pramint?,bet kas reikia tas reikia ir praminu nenulipės nuo dviračio į visas įkalnes,jaučiau jog šįmet psichologiniam pasiruošimui skirtas didesnis dėmesys davė savo vaisių.
Finišas. Prikiša mikrofoną, sakau:ItalianoXC track perfekto ir minu pas komandą sužinot ar pavyko išsaugoti 2-ą poziciją. Visgi pavyko! o vėliau sužinau jog ir bendroj 3-čias esu, pralinksmėju, bet vis tiek nėr euforijos, bet tas yr gerai, nes kai ateis laikas ir po varžybų būsiu visas patenkintas savimi-euforijoj, tai reikš mano progreso pabaigą.Pabaiga to mistinio savęs perlaužimo, o pakolkas nebandykit suprast, bet tik palaikykit, nes Jūsų palaikymas sunkiausiu metu papildo greit senkantį mano fizinių ir psichologinių jėgų rezervą.
Po varžybų sužinau jog Top teamo berniukai iškovojo auksą, gerai ,kad per varžybas man to nesakė, būčiau per daug save laužęs norėdamas parvežt komandai auksą, ko pasekoje net neabejoju, kad pervertinčiau savo jėgas. Prasidėtų klaidos ir galiausiai koma. Taigi čia mokinuosi vadovautis taisykle: kuo mažiau žinosi, tuo mažiau galvosi, nes tokiu metu galva visai ne taip dirba.
Amerikoj pirmas 15/17h tiesiog apšilinėsiu, o likusiomis valandomis jau palenktyniausiu.
Kaip gera pasėdėt ant krėslo, kaip skaniai atrodo Ugnės rankose batonas! O dar ir Nutelos pasiūlo! eina sau!, bet kažko praryju neiškarto, mat visi mano skysti papildai buvo saldūs, norėjau mėsos, picos! Paskutinias 28h valgiau krūvą bananų, net 2!, apie 50gr. kosmonautų maisto, netgi cielą avižinį sausainį! Gertuvę Saulius keisdavo kas 2 ratus ir kaip gera buvo matyt ištiestą Sauliaus ranką be gertuvės, nes žinojau jog ten gabaliukas maisto,
aš jį stengdavaus kuo greičiau praryt, kad neduok Dieve, neiškristų koks gramas! Suvartoti skysčiai virš 20ltr., krūmuose būta vieną kartą, išdeginta -11000 cal.praminta- 346km. sukilimo- 10km. pirmas 12h. pulsas- 139 vidutinis,max.178, greitis-15,2km./h, kitas-12,5km./h. 119vid. 147max. 14km./h.Savijauta 2+ trijų balų sistemoj(3-blogai, 1-gerai)energija3+, psichologija2+ Progresuoju ne tik aš, progresuoja ir komanda. Tokiose varžybose betkokia pergalė negali būti mano vieno, ji- komandos pergalė, visa komanda dirba vienam tikslui-rezultato progresui.Be galo ačiū Mantui ir Matui, paskolinusiems šviesas, Dainiui už aparatūrą,Nerijai už paskolintą dviratį, kuris buvo kaip atsarginis, tiek Elijui su Andrejum, tiek man 2 kartus išgelbėjo. Ačiū Linui Vainiui už suteiktą žinių bagažą, Linui Valantukevičiui už kojose sukeltus vatus(Amerikai reiks daugiau),Laurynui Pilikauskui tvarkančiam mano puslapį ir apskritai visa kas susiję su kompiuteriu, nes aš čia bemokslis, Vilijai Čekanauskienei už nuostabiai atrodantį Vytį ant aprangos, Giedriui Skiecevičiui už puikiai veikiančius amortizatorius. Be galo ačiū artimiesiems stipriai palaikiusius mane, Ačiū visai Dviratų komandai. Ačiū geležiniam žmogui-Aidui Ardzijauskui už psichologines pamokas. Atskiras ačiū Elijui, kuris papildomai sugeba mane labai motyvuoti, ten Italijoje dieną prieš varžybas, po trumpo pokalbio įžvelgiau daugiau reikšmės visame tame ką čia darau ir kaip man visa tai kuo protingiau, ir naudingiau išnaudoti.Ačiū labai ir Ugnei su Vida už be galo gerą atmosferą, manau savo tokia motyvacija kada nors išvarysit vyriukus ir į solo pasiimti aukso.
Dar kartą ačiū mano rėmėjams ir atskirai ačiū Gyčiui Baliukoniui. Na ir žinoma ačiū Jums draugai! ačiū visiems mane palaikiusiems, nerealiai mane motyvuojant. Dėkui visiems nuo visos komandos, juk kaip ir minėjau,24h varžybose dalyvauja visa komanda, ne aš vienas. NEMIRTINGA KOMANDA!
Galų gale vakaras-baras, panosėj garuojanti pica. Vietoj 3-jų užteko vienos, na dar gabalą iš Elijaus atėmiau...taurė vyno, na dvi. Visi laimingi!dabar tik greičiau į Lietuvą, nebenoriu čia, nebenoriu!...Namo!!!
Šitą rašinėlį rašau savo gimtajame mieste-Jonavoje, pas tėvus.Savaitgalį planuoju kaime žolytę pjauti, žuvytes šerti ir aplamai praleistį savaitgalį tyloje, ir ramybėje, gamtos prieglobstyje.Visa tai man 1000% psichologinis RECOVERY!Kitą savaitgalį Vokietijos 24h.
Komanda Saulius Speičys, Marius Kaitulis, Saulius Ališauskas ir aš Einaras Šulskus. Taigi begalinis ačiū LIKIMUI už tokią komandą ir pirmyn į PASAULĮ! Laukia be galo daug darbo, daug nervų,daug nesąmonių, daug kančių, visko daug, daug, bet progresas pasaulinėj rinkoj tiek kainuoja! Čiao...
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
