Sveiki,
Pernai gana sėkmingai išmėginau Vienadienį keliavimą nukeliaudamas į
Kudirkos Naumiestį. Šiemet tęsiam keliavimus, bet jau trio:
Sodyba ir sūrus vanduoPrincipas paprastas, atsikeliama anksti, važiuojama į kokį nors tolimesnį miestelį. Atvažiavus pasistengiama pakalbinti vietinius gyventojus, muziejų darbuotojus ir galiausiai įspūdžiai užrašomi. Gero skaitymo, laukiu įvertinimų.
viekelis.lt rašė:
O dabar nusikelkime 700 metų į praeitį, mūsų iki krikščioniškos istorijos pabaigą ir naujosios istorijos, grįstos daugiausia kryžiuočių kronikomis pradžią. Vienoje iš tų kronikų pirmą kartą paminėta ši vieta, kurioje dabar dvirataujame. Tuometiniai svečiai užklydę į šį kraštą terado vos keletą sodybų, bet dėl savo išskirtinių vandens šaltinių užsitarnavusių sau vietą istorijoje. Taip ir paminėjo: sodyba su sūriu vandeniu. Šį „sūrų vandenį“ (Birsten) vietiniai gyventojai gėrė, naudojo daržovių laistymui, juo prausėsi pirtyse ir netgi gydėsi įvairius negalavimus. Čia buvo net septyni (o gal ir dar daugiau) natūralūs „sūraus vandens“ šaltiniai. Vėliau apylinkėje buvo įkurtas LDK valdovų medžioklės dvaras, kurį itin mėgo Vytautas, Kazimieras Jogailaitis, Aleksandras, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas vėliau miestelį užrašęs Barborai Radvilaitei. Tačiau nuo XVII a. miestelis ėmė nykti. Iš dalies dėl Prienų augimo, iš dalies dėl karų su rusais ir švedais. XVIII a. pabaigoje jame tegyveno vos 20 šeimų. XIX a. viduryje miestelį įsigijo dvarininkė E. Miller-Kochanovskaja pardavusi dvarą, kurio nepajėgė išlaikyti. „Sūrusis vanduo“ buvo pradėtas tirti, įkurtas kurortas, pastatytos pirmosios gydyklos, bei namai besigydantiems. Miestelyje dygo rusiškos, bei šveicariškos vilos. Tačiau per pirmąjį pasaulinį karą vietovė buvo smarkiai nuniokota, todėl grįžusi iš emigracijos savininkė nesiėmė atstatymo darbų, bet ėmė išpardavinėti likusius pastatus. Kurorto likimas labai sujaudino tuometinę Lietuvos šviesuomenę, o ypač gydytojus, jų siūlymu kurortas buvo valstybės nusavintas. Tačiau valdžiai ūkininkauti nesisekė (kaip dažniausiai būna) ir miestelis perleidžiamas raudonajam kryžiui, su sąlyga, jog visos iš kurorto gaunamos lėšos bus skiriamos tolimesniam miesto vystymui.