Na Gražvydas visą esmę lyg ir išdėstė, visa statistika irgi pateikta.
Jei smulkiau, tai išvykome iš "Jono sodybos", esančios visai šalia Tauragnų. Startas buvo apie 9 val. ryte. Teko pradžioje gerą puskilometrį pasivaryti dviračius, iki asfaltuoto keliuko, nes labai jau smėlėtas privažiavimas pas "Joną". Keli šimtai metrų lygumėle ir pirmas rimtesnis kalniukas (maždaug Parodos kalnelis). Patraukėm į mano brangiąją Uteną, kelias iki jos neprailgo, nes atstumas nedidelis, kalniukas, pakalnė, vėl kalniukas, tada jau normalenis kalans..... Žodžiu supomės kaip amerikietiškuose kalneliuse. Utena mus pasitiko gan padoriu dviračių taku, einančių per visą pramoninį rajoną. Praskriejom Uteną ir patraukėm į Kupiškio pusę. Tai kogero buvo pati nuobodžiausia ir neįdomiausia atkarpa. Kelias nėra platus, automobilių srautas gan didelis, vosoje atkarpoje, iki posūkio į Debeikius, buvo pora rimtų įkalnių, visa kita.... na nevisai aukštaitiškas reljefas
Mums pasisekė tuo, jog šioje atkarpoje turėjome palankų vėją, vidutinis greitis siekė gerokai virš 30 km/h, tad mes labai greit atsidūrėm prie Šventosios upės, kur padarėm pirmą sustojimą. Buvom numyne maždaug 38-39 km.
Čia Gražvydas prisiminė, jog nepasiėmė kremo nuo saulės
Man šiuo klausimu buvo labiau pasisekę, nes ankstesni važinėjimai jau buvo pakankamai "nudažę" mano rankas ir kojas, kad galėčiau sau nebesukti dėl to galvos.
Atkarpa nuo Švetosios iki Debeikių ir toliau iki pat kelio Rokiškis-Anykščiai tikrai nuostabi. Aš būtent šios atkarpos niekad nebuvau važiavęs (visas kitas maršrutas man labai gerai žinomas). Kaip Gražvdas ir minėjo, susidarė įspūdis, jog kelias eina aukštuma ir nuo jo visą laiką į visas puses atsiveria fantastiški vaizdai
Debeikiuose Gražvdas nesėkmingai išmaišė visas parduotuvėles, beieškodamas apsaugos nuo saulės, tad teko jam apsišarvuoti kantrybe ir pakentėti dar 17 km, kol pasieksime Anykščius.
Anykščiai mus pasitiko su dideliu džiaugsmu: Centrinėje aikštėje vyko mugė, dainavo "Žaliasis" choras (geriau jau jie būtų nedainavę,ar bent jau keletą repeticijų prieš išėjimą į sceną pasidarę, bet čia jau mano asmeninė nuomonė ir kelionės smagumui tai įtakos neturėjo)
Čia mes padarėm rimtesnį sustojimą, įkalėm po gerą puodą šaltibarščių ir nusiteikėm sunkiausiam etapui - Molėtai per Alantą.
Šitie 44 km - labiausiai žudanti atkarpa visoje kelionėje. Negana to, kad mes ją važiavome pačiu karščiausiu metu, negana to, kad ten daugiau įkalnių nei nuokalnių, siauras kelais, posūkiai ir tt, visą šią atkarpą turėjome labai"smagų" vėjuką tiesiai mums į snukučius
Žodžiu ši atkarpėlė pareikalavo daugiausiai mūsų jėgų. Mus gelbėjo tai, kad mes žinojome kur važiuojame ir žinojome, kas mūsų laukia vakare
Žodžiu vienaip ar kitaip, mes dasikapstėm iki Molėtų. Va nuo čia vėl prasidėjo smagūs, perdaug nevarginantys aukštaitiški kalniukai. Šią atkarpą (nuo Molėtų iki Utenos) esu važiavęs kelis šimtus kartų įvairiom transporto priemonėm, tad man pažįstamas kiekvienas posūkis, kiekvienas kaimelis ir smulkiai žinau kur ir kaip galima sustoti ir pailsėti. Gražvydo paminėtas ledinis šulinio vanduo Stirniuose - tai būtinas atributas šioje atkarpoje, nes tas šulinys šalia nuostabios akmeninės Stirnių bažnyčios, gražioje beržiukų paunksnėje... žodžiu ideali vieta poilsiui.
Iškart už Stirnių prasideda Labanoro giria. Kelias vingiuotas, kalnas pakalnė, visą laiką veiksmas miške... Žodžiu važiuoji ir kaifuoji, vėjas tau nesvarbus (nes čia jis labai menkai jaučiasi, juk važiuoji mišku), kalnas, pakalnė veja vienas kitą, asfaltas nepriekaištingas, judėjimas menkas.... Žodžiu nuo Stirnių iki pat Tauragnų yra ta atkarpa, kurios metu nelabai norisi ir minti, nes aplink tokie vaizdai
Na bet vistiek, mes su Gražvydu buvom nusprendę kažkaip įveikti numatytą maršrutą, o neminant tą būtų buvę nelabai įmano padaryti, tad mes .... mynėm, grožėjomės tuo, ką matėm aplink ir vėl mynėm. Labanore apžiūrėjom atstatinėjamą bažnytėlę (tikiuosi, kad po atstatymo ji bus tokia pati jauki, šilta ir sava, kokia buvo visus tuos metus, kiek aš ją žinau).
Toliau mūsų maršrutas ėjo per mano gimtąjį Saldutiškio miestelį, tik niekaip nesuprantu, kur ten Gražvydas funikulieriaus nori
Gal tiems keliems sukilimams, einantiems vienas paskui kita.... Man kaip vietiniam, prie jų įpratusiam, didesnių keblumų jie nesukleia, bet kaip žmogui pirmą syk ten važiuojančiam, gal kiek ir daugoka, bet teks tave Gražvydai nuliūdinti: šį savaitgalį bendravau su seniūnu - artimiausiuose šimtmečio planuose funikulierius nenumatytas, tad jei kada sugalvosi pro ten važiuoti - apsišarvuok kantrybe ir.... MINK.
Na nuo Saldutiškio iki Kirdeikų vėl mynėm aukštuma (tiesa kelias vėl toliau sėkmingai kilo aukštyn ir smigo žemyn), asfaltas - aukščiausios rūšies, kiekvieno plentininko svajonė, tad pedalai sukosi gan smagiai, nors ir turėjom gan stiprų šoninį vėją.
Paskutinius 11 km (Kirdeikiai-Tauragnai) įveikėm su "vėjeliu" tiesiogine ta žodžio prasme, vėl turėjom palankų vėją, tad tuos Tauragnų kelio serpantinus įveikėm be didesnio vargo.
Pasiekus Tauragnus ir įsukus į "Jono" sodybos keliuką, mus pasitiko mūsų brangiosios, kurios jau buvo pasirūpinusios pirtelės klausimu, mums tik beliko atsipūsti, atšaldyti "Labanarską" (teisingai Gražvydas parašė: Tie kas supranta, žino kas tai per gėris
)
Vakarinis pirtelės, prūdo ir "labanarskos" mišinukas sugrąžino visas jėgas ir dar labaiu pakėlė nuotaiką, kuri ir šiaip buvo tikrai nuostabi. Žodžiu kelionė buvo fantastiška ir jei pasitaikytų proga pakartoti - tai daryčiau net nesusimąstydamas.
Ačių Gražvydui už superinį maršrutą, už fantastišką kompaniją ir tikiuosi, kad numinsim kalvotais Aukštaitijos plentais dar ne vieną šimtuką.
O tiems, kurie norėjo važiuoti, bet kažkodėl persigalvojo, linkiu daugiau taip nedaryti, nes Jūs nežinot ko netekot
Žodžiu iki sekančių smagių pasivažinėjimų